Pagerbtos nacių aukos

Šalčininkų rajono savivaldybės atstovai, Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus nariai, jaunimas ir vietos gyventojai pagerbė žuvusius Gumbo kaimo gyventojus, o taip pat Katynės ir Smolensko tragedijų aukas.

Balandžio 9 dieną padėtos gėlės ir uždegtos žvakės Gumbo kaimo kapinaitėse, ten, kur 1944 metų balandžio 9 dieną vokiečių budeliai nužudė taikius Gumbo ir Gaidžių kaimų gyventojus. Tuomet žuvo apie 50 žmonių.

Prieškariu Gaidžiai buvo nedidelis kaimas Rūdninkų girioje, čia gyveno keturios šeimos: Bronislavo Godlijevskio (trys vaikai), Romualdo Godlijevskio (penki vaikai),Felikso Godlijevskio. Iš viso 15 žmonių. Balandžio 8 dieną į Kidarų kaimą atvyko šarvuotas traukinys su dviem tanketėmis iš Jašiūnų, balandžio 9 dieną, iš stovėjusio prie Gudelių šarvuoto traukinio vokiečiai apšaudė mišką.

Vokiečių kariai pajudėjo Gaidžių kaimo kryptimi, apsupo jį ir pastatė sargybą. Visus žmones, daugiausia moteris su vaikais, jie suvarė į tvartą ir sušaudė iš kulkosvaidžių. Vėliau Gumbos kaime, Božerano ūkyje (prieškario advokatas iš Lydos) vokiečiai išžudė visus gyventojus, pabėgti pavyko tik vienam – žudynes išgyveno Stanislav Bogdan su dukra Jadvyga.

Gumbos kaimo ūkio gyventojai suvaryti į Pukelio namus ir išžudyti (trys rusų šeimos ir ūkio darbininkai). Ūkis sudegintas.

Ne mažesnė nei Pirčiupių tragedija

Balandžio 10 dieną vokiečiai puolė Kernavo kaimą, čia nužudė keturis gyventojus – daugumą iš Šostakų šeimos. Vokiečiai tvirtino, kad tai kerštas sovietų partizanams, nepaisant to, kad jų čia nebuvo.

Gaidžių kaimo tragedija susidomėjo Šalčininkų rajono savivaldybė ir Kovos ir kankinystės atminties apsaugos taryba. 2014 metais Gumbo kaimo kapinaitėse Šalčininkų rajono savivaldybei bendradarbiaujant su draugija „Odra – Nemen“ pastatyti šeši maži ir vienas didelis kryžiai. Kapinaitės aptvertos ir pašventintos 2014 metų liepos 29 dieną.

Pagerbtos NKVD aukos

Balandžio 10 dieną, Katynės žudynių atminimo dieną, Rūdninkų kaimo kapinėse pagerbti visi, nužudyti NKVD dalinių, 1940 metų kovo 5 dieną Sovietų Sąjungos aukščiausiosios valdžios sprendimu, o taip pat Smolensko katastrofos aukos.

Už paminklo atsiradimą Rūdninkų kapinėse esame dėkingi a.a. Irenai Aladovič. 1990 metais, kai pasaulis sužinojo tiesą apie Katynės įvykius, ponia Irena nuvyko ten su pirmais piligrimais. Iš Katynės ji atvežė žemės saują. Kartu su vyru Boleslavu nusprendė, kad ta žemė turi ilsėtis Rūdninkų kapinėse.

Ponas Boleslavas parūpino ąžuolinį rąstą, o gretimoje lentpjūvėje pagamintas kryžius. Po mėnesio prie kapinių tako mažame karstelyje po kryžiumi „Katynės aukoms“ atgulė iš tragedijos vietos atvežta žemė. Kryžiaus pašventinimo ceremonijoje dalyvavo Šalčininkų rajono savivaldybės ir Lenkijos Respublikos Ambasados atstovai.

Tapo Katynės auka

Ponia Irena Aladovič pasakojo visiems apie prieš karą Rūdninkuose gyvenusį mokytoją, atsargos karininką Vlodimežą Kaspšykovskį. Karo pradžioje jis buvo iškviestas į „vojenkomatą“ (karo prievolės komplektavimo skyrius). Po kelių dienų kažkas iš pažįstamų ten jį matė, vyras prašė perduoti žmonai žinutę, kad grįšiąs po savaitės. Negrįžo. Jo pavardę ponia Irena matė Katynės aukų sąraše.

Moteris pasakojo, kad kryžių pastatė jo atminimui. Po daugelio metų kryžių pakeitė akmeninis paminklas, kurį finansavo ponios Irenos sūnėnas – Juljuš Aladovič. Užrašą „Prisimename“ patvirtina gėlės ir žvakės šalia paminklo.

„Turime atminti, norime juos prisiminti. Būtent taip reiškiame pagarbą, pagerbiame žuvusiųjų atminimą”, - iškilmių metu kalbėjo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas ir Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus pirmininko pavaduotojas Gžegož Jurgo.

Šalčininkų rajono savivaldybė.