„Ši sukaktis man reiškia pašaukimo išsipildymą – kunigystei kviečia pats Dievas – tai yra jo pramatytas kelias. Esu dėkingas Viešpačiui už šią malonę. Manau, jog per šiuos 50 metų nuo tapimo kunigu padedant Dievui stengiausi tarnauti žmonėms kaip įmanoma geriau. Ar man tai padaryti pavyko – tegul vertina žmonės ir, žinoma, pats Dievas amžinybėje“, – svarbią datą apibūdina prelatas V. S. Vaičiūnas. Prisimindamas savo kelią į kunigystę, akademinius pasiekimus bei pašaukimą, ilgametis VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas ir dėstytojas prof. dr. V. S. Vaičiūnas užsimena, jog gražiausia dovana šios įspūdingos sukakties proga – malda.

Pasauliui pastaruosius metus išgyvenant nestabilumo ir nežinomybės kupiną laikotarpį, dvasininkas cituoja Popiežiaus Pranciškaus žodžius. „Popiežius labai gražiai išsireiškė: „Mes turime tikėti mokslininkais, nes jie yra siųsti mums Dievo. Jų pasiekimu atrasta vakcina nuo šio viruso“. Popiežius, kaip ir kiti Vatikano dvasininkai, nepabijojo pasiskiepyti ir ragina tai padaryti visus, taip ir patys parodydami pagarbą mokslininkų atradimui. Svarbiausia, kad žmonės būtų sąmoningi ir suprastų mokslo bei medicinos pasiekimus, sektų bažnyčios nurodymus“, – apibūdindamas pastarąjį laikmetį samprotauja prelatas prof. dr. V. S. Vaičiūnas.

Ne tik kunigas, bet ir poetas

„Niekada nesigailėjau tapęs kunigu. Dažnai žmonės kunigą įsivaizduoja kaip parapijoje dirbantį kleboną, tačiau kunigystėje yra įvairiausių pareigų: buvau ir vikaru, ir beveik tris dešimtmečius pradirbau VDU Katalikų teologijos fakultete kaip dekanas ir kaip dėstytojas. Iki šiol Kauno kunigų seminarijoje dirbu jau daugiau nei 40 m., 20 metų esu Trečiojo amžiaus universiteto dekanas, beveik 5 dešimtmečius dirbu bažnytiniame tribunole. Tai – toks sudėtingas kelias, kuris yra surištas ne tik su altoriumi ir bažnyčia, bet ir akademiniu gyvenimu“, – savo veiklas vardija dvasininkas, kuris taip pat jau 10 m. yra Kauno miesto savivaldybės kapelionas.

Verta pabrėžti, jog prelato V. S. Vaičiūno pasiekimai išties įspūdingi: profesorius už indėlį į bažnytines, akademines ir visuomenines veiklas yra sulaukęs ne vieno įvertinimo ir apdovanojimo, tarp kurių – 2003 m. gautas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius, 2004 m. Popiežiaus Jono Pauliaus II suteiktas prelato garbės titulas. Už nuopelnus Vytauto Didžiojo universitetui prelatas yra apdovanotas VDU sidabro ir aukso medaliais. V. S. Vaičiūnas taip pat yra ir pasižymėjęs visuomenininkas, ne kartą įvertintas Kauno miesto savivaldybės. Profesoriui 2006 m. už nuopelnus Kauno miestui įteiktas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas, 2010 m. – Kauno miesto mero apdovanojimas „Gerumo kristalas“, 2012 m. – pagerbtas Kauno miesto savivaldybės Burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu.

Vis dėl to, profesoriaus dvasią labiausiai džiugina ne tik galimybė tiesiogiai bažnyčioje patarnauti tikintiesiems, bet ir pasitarnauti visuomenei savo moksliniais darbais bei kūryba. Kunigas pasižymi ir kaip poetas – ką tik išleista 11-oji V. S. Vaičiūno poezijos knyga „Dvasinė ramybė“.

Kalbėdamas apie kūrybą, prelatas prisipažįsta eilėraščius rašyti pradėjęs ankstyvoje jaunystėje, tačiau vienu metu nusprendęs juos sunaikinti – galvojęs, kam jie reikalingi. „Būdavo, kad vis kažką parašydavau, tačiau liaudiškai tariant „dėdavau viską į stalčių“. Kai pradėjau dirbti universitete, tuo metu jame taip pat dirbo poetas, VDU garbės daktaras Robertas Keturakis, su kuriuos vieną kartą išsikalbėjome, jog ir aš rašau poeziją. Perskaitęs juos, profesorius liepė man išleisti rinkinį. Taip kartu išleidome pirmąją mano eilėraščių knygą „Kad amžinybė būtų ne tuščia“, – pasakoja dviejų vaikiškų ir net devynių suaugusiems skirtų poezijos knygų autorius, šalia kūrybos besidomintis ir klasikine muzika bei įvairia literatūra. „Mėgstu klasikinius dalykus, kurie atgaivina, sustiprina žmogaus dvasią, jo vidinį pasaulį“, – tikina prelatas.

Nelengvas kelias svajonės link

Praėjus 5 dešimtmečiams nuo to momento, kai gavo kunigystės šventimus, prelatas V. S. Vaičiūnas šią sukaktį apibūdina kaip „Auksinę kunigystę“ ir pasakoja kunigu norėjęs tapti dar vaikystėje – būdamas mažas persirengdavo kunigu ir su kiemo vaikais „laikydavo mišias“. Tačiau čia pat dvasininkas prisimena, jog tikrasis kelias į kunigystę sovietmečiu nebuvo lengvas. „1963 m. į Kauno kunigų seminariją priimdavo tik 5 kandidatus, tad patekti būdavo labai sunku. Baigus vidurinę mokyklą, teko palaukti dar trejus metus, kol 1966 m. valdžia padidino stojančiųjų skaičių iki 10-ies. Taip prasidėjo mano kunigystės kelias: nuo mažos Prisikėlimo bažnytėlės, kurioje trejus metus buvau vikaru, vėliau penkerius metus juo tarnavau Kauno arkikatedroje, o po to buvau paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi. Atsikūrus VDU tuometinis seminarijos rektorius, profesorius kunigas Viktoras Butkus tapo Teologijos fakulteto dekanu, tačiau 1993 m. jam netikėtai iškeliavus į Amžinybę, VDU rektoriaus prof. B. Vaškelio ir kardinolo V. Sladkevičiaus siūlymu tapau VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu. Iš pradžių dėl savo jauno amžiaus kiek dvejojau imtis šių pareigų, tačiau galiausiai sutikau“, – savo darbo pradžią Vytauto Didžiojo universitete apibūdina profesorius.

Prelatas prisimena, jog Lietuvos nepriklausomybės aušroje atsikūrusiame VDU mokėsi daugiau nei 600 studentų, kurie buvo pilni tautinio entuziazmo. „Visi buvo išsiilgę tos tikrosios laisvės – laisvės reikšti savo mintis, religinis persekiojimas, slapstymasis buvo labai įkyrėjęs. Pats mokykloje dėl noro tapti kunigu buvau ne kartą išjuoktas ar išvadintas fanatiku. Tais laikais bendras paskaitas kartu su universiteto studentais lankydavo ir klierikai bei vienuolės iš seminarijos. Pamenu, vienas studentas, mokęsis Ekonomikos ir vadybos fakultete, vieno pokalbio metu man prisipažinęs, jog matant šalia mokantis seminarijos auklėtinius pajutęs šiems labai didelę pagarbą ir pats susimąstęs apie Dievą. Štai kaip vieno žmogaus pavyzdys gali patraukti kitus. Teologijos fakulteto buvimas universitete tikrai įnešė dvasinės stiprybės“, – teigia buvęs ilgametis VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas ir dėstytojas.

Kiekvienas pašaukimas yra Dievo dovana

Nors savo pašaukimą tapti kunigu prelatas suprato dar vaikystėje, pašnekovo pastebėjimu, dabar į seminariją stoja žmonės, jau baigę aukštąjį mokslą ir turintys tvirtą profesinį pagrindą: gydytojai, inžinieriai, pedagogai. „Kiekvienas pašaukimas yra Dievo dovana: ar kunigo, ar gydytojo. Joks gydytojas ar inžinierius nedirbs sąžiningai, jei bus priverstas tą daryti per prievartą“, – tikina dvasininkas ir pabrėžia, jog buvimas kunigu, visų pirma, reiškia tarnystę žmonėms. „Panašiai ir chirurgas tarnauja žmonėms atlikdamas sunkiausias operacijas ir prisiimdamas atsakomybę. Tai yra pašaukimas. Kaip ir būti geru tėvu ar motina taip pat yra pašaukimas. Beveik 5 dešimtmečius dirbu bažnytiniame teisme, kur nagrinėjame santuokines bylas ir pastebime, jog labai daug žmonių susituokia negalvodami apie savo gyvenimą ir atsakomybę šeimai“, – pasakoja prelatas V. S. Vaičiūnas.

Kalbėdamas apie tai, kaip jaunimui nepasiduoti siekti savo pašaukimo, prelatas pabrėžia, jog būtina atsakyti sau į klausimą: ar atėjai į universitetą, kad įgytum specialybę, ar kad gautum diplomą? „Jaunų žmonių teiraujuosi: ar studijuojate tai, ko iš tikrųjų nori jūsų širdis, ar mąstote, ką norite veikti gyvenime? Kiekviena profesija reikalauja pašaukimo. Mūsų universitetas suteikia platų išsilavinimą ir kai susitinku absolventus, baigusius mūsų fakultetą prieš 30 m., kurie dar vėliau taip pat mokėsi ir kitose studijų programose, o šiuo metu užima aukštas pareigas, jie džiaugiasi, jog pirmiausia baigė Teologijos fakultetą, nes tai jiems suteikė gyvenimo pagrindus“, – absolventų pasiekimais džiaugiasi profesorius.

Svarbiausia – dirbti sąžiningai

5 dešimtmečius dvasinėje tarnystėje praleidęs kunigas teigia, jog nepaisant tam tikrų bažnytinių tradicijų kaitos – apeigų ar ritualų, bažnyčios esmė niekada nekinta. „Yra toks gražus lotyniškas posakis: Ecclesia est semper reformanda – bažnyčia yra pastoviai besireformuojanti. Natūralu, jog Šv. mišių apeigos Afrikos ar Europos šalyse skiriasi, juk ir vargonai bažnyčioje atsirado ne iš karto. Žinoma, bažnyčia prisitaiko prie laikmečio, tačiau principiniai bei dogminiai dalykai visada išlieka. Visa tai, kas surišta su taika, gėriu, meile, ramybe, bažnyčiai yra priimtina“, – paaiškina prelatas.

Baigdamas pokalbį prelatas prof. dr. V. S. Vaičiūnas visiems žmonėms linki Dievo palaimos ir primena, jog svarbiausia visuomet išlikti sąžiningiems. „Kokias pareigas beužimtumėte – esate rektorius ar dėstytojas, prisiminkite, jog esate pašaukti būtent tam darbui, tad dirbkite iš širdies. Studentui – pasirinkite studijuoti tą dalyką, kuris jaučiate, jog yra jūsų pašaukimas ir stenkitės ne studentauti, o rimtai ruoštis ateičiai. Linkiu visiems dirbti sąžiningai, pagal savo pašaukimą ir būti dvasingais bei gražiais žmonėmis”, – teigia garbingą sukaktį minintis pašnekovas.

VDU interviu