Ir iš tiesų - skaičiai įspūdingi: 2004-2013 metų laikotarpiu Lietuva vadinamajai vystomojo bendradarbiavimo politikai paskyrė mažiausiai 850 mln. litų. Pernai 1 mln. litų skyrėme Afganistanui, 300 tūkst. - Gruzijai, 159 tūkst. - Moldovai, 217 tūkst. - Ukrainai, 24,8 tūkst. - Palestinai, 23 tūkst. - Tunisui. Pagal įsipareigojimus ES, jau kitais metais Lietuvos parama trečiojo pasaulio vystymui turėtų padidėti nuo 0,17 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų iki 0,33 proc. Gegužės 15 d. Seimas pritarė, kad 2014-2020 metų laikotarpiu į Europos plėtros fondą, iš kurio remiamos Afrikos, Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros baseino šalys, Lietuva paskirtų 190 mln. litų. Pasirodo, valstybės biudžete rasti šimtus milijonų litų afrikiečiams gelbėti kur kas paprasčiau nei pensijoms kompensuoti ar krašto gynybos finansavimui didinti.

Pasak Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Benedikto Juodkos, kito kelio nė nebuvo, nes "jei ES įsteigė tokį fondą, tai visos narės turi prisidėti". Tiesa, Lietuva prie afrikiečių gelbėjimo ketina prisidėti kur kas dosniau nei kaimynai latviai ir estai. Europos Komisijos komunikate dėl 11-ojo Europos plėtros fondo nurodoma, kad Estijos indėlis sudarys tik 0,08 proc. visos fondo sumos - t.y. 28,82 mln. eurų (99 mln. litų), Latvijos - 0,11 proc. (129,5 mln. litų). Pasak Klaipėdos vicemero, psichologo Vytauto Čepo, toks noras pasidemonstruoti prieš kitus, į visas puses švaistantis pinigais, primena sovietmetį. "Patys esame ubagai: kelnių užpakalis užlopytas, ant to lopo - kitas lopas, o dar žiūrim, kaip kitiems, bet ne saviems pagelbėti. Aš tai vadinu šlėktos sindromu", - sakė V. Čepas.