Laikinieji namai – koks šios vietos vaidmuo jūsų gyvenime?
Aš pats gyvenau šiuose namuose. Turėjau problemų su alkoholiu, ši vieta labai patogi tiek susisiekimo, transporto prasme, stoties rajonas toks centras – čia viskas buvo po ranka: darbas šalia, draugai šalia, dar ir, kaip minėjau, turėjau bėdų su alkoholiu, tai išvis ši vieta patogi. Man kažkoks žmogus pasakė, kad yra vieta, kur galima pernakvoti. Tuo metu buvau grįžęs į Vilnių, kaip tik neturėjau kur apsistoti. Iškart gyventi nėjau, tik susipažinau su šiais namais. Iš pradžių bandžiau nuomotis butą, dirbti – neišėjo, nes visur koją kišo alkoholis.
Paskui atsidūriau tiesiog gatvėj ir atėjau čia. Pasižymėjau ne tokiu geranoriškumu, piktybiškai elgiausi. Nuolat čia negyvenau, bet taip bendrai sudėjus kokius trejus metus, kiek atsimenu, buvau dvi žiemas. Vėliau prabuvau devynis mėnesius pas seseris vienuoles, kai reikėjo išeiti, buvo tikrai baisu.
Kas lėmė ryžtis kitokiam gyvenimui?
Įkvėpimo tikrai gavau iš socialinės darbuotojos, vadovės, kuri kantriai išklausydavo mane, psichologės (gaila, kad šiuo metu neturime). Visada gauni pagalbą: kur bepasisuksi, visur jos sulauksi. Be to, šalia yra kaimynai – Motinos Teresės seserys, irgi labai daug padėjo. Pas seseris žmonės eina pavalgyti, jos siūlo ir Biblijos skaitymo susitikimus, katechezes, bendrą maldą. Jos duoda viską, tereikia noro. Kiek reikia, tiek pagalbos gauna. Visur taip yra. Kaip man vyriausia sesuo sakydavo, žmogui tereikia paprašyt, nes dažniausiai jis nesugeba to padaryt, žiūri, kaip apeit aplinkui, kaip pameluot, apgaut, o užtenka tiesiog paprašyt. O tai yra sunku.
Atrodo, esate drąsus ir stiprios valios žmogus...
Kai nustoji gert, pradedi kitaip į pasaulį žiūrėt. Tampa viskas paprasčiau, ne taip baisu. Daug kas manęs klausė, kaip taip paėmei ir tiesiog nebegėrei. Tai kam papasakoju, aišku, visi juokiasi arba sako, kad labai negražu. Bet paskutines dvi naktis gėriau visą parą atidarytoj Gailestingumo šventovėj. Po antros nakties ryte atsistojau ir pasakiau – viskas. Ir yra turbūt Dievulis, kitaip paaiškint aš negaliu. Daug kas jau buvo nurašęs, sakė, kad nėra šansų pasikeisti. Ir tada man buvo įstrigę žodžiai. Vaikščiojau į valgyklą ir vienuolė, kuri matydavo, kad dažnai išgeriu, sakė, kad yra kitoks gyvenimo būdas, kad galiu pakeisti gyvenimą. Tada atrodė, kad ji nusišneka, bet tie žodžiai liko.
Reikia įdėti daug pastangų, kad pokytis įvyktų. Tam reikia ir paaukoti savo laiką. Dažnas, ką sutinku, nebūtinai iš šių namų, kurie normaliai gyvena, bet turi kokių problemų, gaili laiko investuoti į save. Tada aš paaukojau viskam visus metus. Galvojau, kaip sau padėti, kad greičiau atsistočiau ant kojų: daug savanoriavau, mokyklą pabaigiau. Pirmos Komunijos priėjau 33-ejų metų. Man sakydavo: Jėzaus metai ir pradedi eiti Jėzaus keliu. Pamenu, kai reikėjo išpažinties eiti, tai sakiau, kad netilpsiu į dieną. Dabar esu vedęs, auginu vienerių metų sūnelį, statome ir kuriame savo namus.
Dabar esate po tuo pačiu stogu, bet jau iš kitos pusės – kaip darbuotojas. Kas jus čia atvedė antrąkart?
Kai atverčiau gyvenimo puslapį iš naujo, jaučiau skolą šitiems namams, todėl atėjau čia savanoriauti. Kiek žinau, dar svarstė, ar mane priimti, nes nebuvau iš tų, kurie laikytųsi taisyklių. Bet priėmė, o po metų savanorystės pasiūlė dirbti. Man gal lengva dirbti, nes lig šiol nesutikau tokio žmogaus, kuris manipuliuotų tiek, kiek aš, tai man lengviau kažkiek įsijausti į tas situacijas. Aš visada įsivaizduoju save gyventojų situacijose ir man lengviau atjausti.
Kokios jūsų pareigos, atsakomybės čia, kaip atrodo jūsų diena?
Dabar dirbu naktinių budėtojų koordinatoriumi. Esu atsakingas už budėjimą savaitgaliais: prižiūriu namus, vaikščioju po aukštus ir žiūriu, kad negertų, būnu prie durų. Daugiausia bendrauju su savanoriais, kurių skaičius kinta, bet nuolat bandau išlaikyt su rezervu iki 16 žmonių. Su savanoriais stengiuosi kurti bendruomenę. Mes po darbų kas kaip gali susirenkam, kam priklauso budėjimas, automatiškai ateina, kai negali, pakeičiu aš ar kas kitas. Kiekviena diena vis kitokia, pas mus daugiau tokio bendravimo, palaikymo, pagalbos vienas kitam.
Kaip pasikeitė šie namai?
Nuo šių metų labai stipriai. Dauguma, kas liečia vidų, bijau sumeluot, bet prieš 6–7 metus buvo visai kitaip. Žmonės čia negalėdavo likti nei dienos metu, nei savaitgaliais. Visi turėdavo pusę aštuonių ateiti ir pusę aštuonių išeiti, nepaisant oro sąlygų. O dabar daugiau žmonių gali bet kada įeiti, pasilikti dieną namie, savaitgaliais tvarkytis, skalbtis, ko anksčiau išvis nebuvo. Gal maitinimo daugiau gauna. Žmonės dabar daugiau paaukoja. Dabar, kai pasižiūriu, tai taip gyvenant gali ir nieko neveikt, bet soc. darbuotojos dirba su žmonėmis, kad ieškotųsi darbų.
Pasidalinkite, ar turite kokių švenčių, tradicijų šiuose namuose? Kas jums įsiminė labiausiai?
Švenčiam gimtadienį, paskutinis mėnesio ketvirtadienis būdavo toks bendruomenės laikas, dabar remontas kiek trukdo tam, bet manau, kad liks ši tradicija. Būna kino vakarų, būna visko. Priklauso, kiek žmonės visko prigalvoja, nes ir jie ne visada nori. Labiausiai įstrigo baidarės, kai su darbuotojais ir savanoriais kartu plaukėme. Dar rekolekcijos. Kartą šventėm gimtadienį ir leidom balionus su šalta ugnimi. Buvo labai gražu. Balionai kilo aukštyn su ta ugnele.
Ką atradote šiuose namuose?
Įsitikinau, Dievas veikia per žmogų. Sakydavo viena vienuolė, jei nori pabendraut su Dievu, tai eik ir rask vargšą. Kažkada bandžiau rasti žmogų, kuriam matai, jog sunku, ir jam pasiūlyti prisėsti kavinėje, išgerti arbatos ir pabūti, pabendrauti su juo. Tuo metu atrodo, kad bus labai sunku, bet taip palengvėja.
Gal turite svajonę, viziją šiems namams?
Norėtųs linkėt, kad jie būtų didesni, bet jie ir taip dideli. Gal kad eitųsi taip gerai, kaip dabar. Aišku, būna visokių iššūkių. Bet priklauso nuo komandos, o ji dabar stipri. Tai noriu palinkėti, kad išsilaikytų šie namai, nes jie tikrai reikalingi. Daug kas priklauso nuo savanorių. Smagu, kad jų yra, visad noris, kad būtų daugiau. Be jų pagalbos turbūt žmonės netektų daug galimybių, kurias turi... Be savanorių išvis nebūtų taip gerai.
Guoda Kliučinskaitė
