„Kai netekau mamos, tėtis mus – mane ir brolį – atidavė į SOS vaikų kaimą. Tikriausiai, tuo metu jis galvojo, kad nesugebės vienas pats mumis pasirūpinti. Ryšys su tėčiu nenutrūko – kiekvieną savaitgalį leisdavome kartu, todėl po metų praleistų globos namuose mus su broliu sugrąžino pas tėtį. Visgi, anksčiau mylėti namai jau nebebuvo tokie, kaip tada, kai turėjome mamą. Vis dažniau tėtis ėmė vartoti alkoholį, galiausiai, nebegalėjo to kontroliuoti. Nors kiek vėliau tėtis susiėmė ir nustojo išgėrinėti, problemos nesibaigė“, – pasakoja Patricija.
Jau būdama paauglė ji susipažino su anksčiau Lietuvoje žinomu modeliu, o dabar modelių agente Meda Jonaityte, su kuria vis daugiau bendraudama nebebijojo jai atsiverti bei papasakoti, kas vyksta tarp namų sienų. Patricija šiltų pokalbių metu atskleidė ne tik apie gyvenimą nepriežiūroje, bet ir patirtą psichologinį smurtą. Mergina ir dabar yra dėkinga Medai, kad ji neliko abejinga ir kvietė ieškoti sprendimų.
„Meda susisiekė su vaikų teisių apsaugos tarnyba ir papasakojo mano situaciją. Kalbėdamasi su darbuotojomis pasakiau, kad nebenoriu gyventi su tėčiu, bet niekur kitur, išskyrus SOS vaikų kaimą, gyventi taip pat nenoriu. Džiaugiuosi, kad jie išgirdo mano norą ir taip sulaukusi 14-kos vėl pradėjau gyventi globojama SOS mamos ir tetų SOS vaikų kaime.“
Jaunimo namai – savarankiško gyvenimo mokykla
Po kelių metų praleistų SOS vaikų kaime, sulaukusi 16-kos, Patricija persikraustė į Jaunimo namus. Jaunimo namų programų dalyviai – tai 18-os sulaukę arba savarankišką gyvenimą pradėti nusprendę jaunuoliai. Tie, kurie, kaip Patricija, užaugo SOS vaikų kaimuose, sulaukę 16-os, gali persikelti į Jaunimo namus, kuriuose ruošiasi savarankiškam gyvenimui, pamažu gaudami vis daugiau laisvės už tai reikalaujant vis didesnės atsakomybės. Juose jiems padedama įgyti išsilavinimą, įsitvirtinti darbo rinkoje. Apie tai, kad Jaunimo namai puiki vieta pasiruošti savarankiškam gyvenimui pasakoja ir Patricija.
„Jaunimo namai – tai pereinamasis etapas, kuriame nors ir esi viskuo aprūpintas, mokaisi būti savarankiškas ir pradedi ruoštis tam gyvenimui, kuris tavęs lauks, kai išeisi. Juose esi mokomas ne tik kaip prisiimti atsakomybę už save ir savo veiksmus, pasirūpinti savimi ir savo namais, bet ir pats perkiesi maistą, užsiimi namų ruoša, mokaisi valdyti finansus. Be to, visada šalia yra socialinis darbuotojas, galintis padėti susiplanuoti laisvalaikį ar finansus, susitvarkyti reikalingus dokumentus. Jis yra tas žmogus, su kuriuo nebaisu pasikalbėti bet kokiomis temomis. Vadinčiau tai saugiu savarankiško gyvenimo mokymusi. Jaunimo namų veiklas ir taisykles galvoja patys jaunuoliai, todėl kiekvienas tampa atsakingas už save“.
Mergina atvira – lengviausia persikėlus į naują vietą buvo rasti bendrą kalbą su Jaunimo namų darbuotojais, o didžiausias iššūkis buvo susigyventi su šių namų gyventojais, jos bendraamžiais, pasakojama pranešime spaudai. Patricija su šypsena pasakoja, kad gyvendama SOS vaikų kaime buvo išmokusi gyventi tobuloje tvarkoje, todėl ją nustebino jaunuoliai, kurie ne itin draugavo su tvarka.
„Nesutarimai su bendraamžiais kildavo dėl bendros tvarkos, o gal labiau jos nebuvimo. SOS vaikų kaime buvo diegiama, kad visuomet privalai po savęs susitvarkyti, o Jaunimo namuose buvo skatinama pačiam norėti tvarkytis. Kadangi šiuose namuose gyveno iš skirtingų aplinkų susirinkęs jaunimas, trinties buvo nemažai. Nenuostabu, kad kai dvylika į savarankišką gyvenimą besiruošiančių asmenybių gyvena po vienu stogu – būna visko.“
Socialinis darbuotojas – daugiau nei darbuotojas
Patricija džiaugiasi, kad gyvendama Jaunimo namuose galėjo pasitikėti ją supusiais darbuotojais. Ji tik šiltais žodžiais atsiliepia apie savo socialinę darbuotoją Astą bei Jaunimo namų vadovą Gražvydą.
„Jie pasitikėjo manimi ir leido man būti tokiai, kokia esu, leido atskleisti visą savo potencialą. Su savo socialine darbuotoja Asta puikiai sutarėme jau nuo pirmųjų dienų, labai gerai supratome viena kitą, aš ją labai mylėjau ir gerbiau – taip yra iki šiol.
Asta buvo pirmasis suaugęs žmogus, kuriuo po ilgo laiko pagaliau galėjau visiškai pasitikėti, atsiverti ir iš kurio jaučiau nuoširdų rūpestį bei meilę. Atsimenu, kad visada, kai grįždavau iš mokyklos, eidavau su ja pasikalbėti. Apie įvairiausius dalykus kalbėdavomės iki pat vakaro. Be to, Asta buvo ir tas žmogus, kuris mane labai gerai pažinojo, todėl jos patarimai visuomet būdavo taiklūs. Daug pokalbių turėjau ir su Jaunimo namų vadovu Gražvydu – smagu, kad pavyko sukurti šiltą ryšį. Socialiniai darbuotojai man padėjo pažinti save, o, svarbiausia, pamilti save.“
Atrasti savo profesinį kelią nebuvo labai lengva
Patricija visuomet mokėsi gerai. Pasak jos, jai sekdavosi, net jeigu dėdavo mažai pastangų. Visgi labiausiai ją motyvuodavo noras būti geriausia. Tuo vadovaudamasi mergina įstojo į vieną geriausių Vilniaus gimnazijų, o dabar studijuoja ISM universitete.
„Kai gyvenau SOS vaikų kaime, turėjau korepetitorę Juliją iš projekto „Ne imti, bet duoti“ – ji man padėdavo mokslų srityje. Jos pastūmėta patekau į Nacionalinę moksleivių akademiją, surenkančią gabiausius Lietuvos moksleivius, kurie papildomai gilinasi į kurią nors sritį, sprendžia uždavinius, lankosi paskaitose. Pasirinkau mokytis Fizikos ir nanotechnologijų sekcijoje, kadangi tuo metu man gerai sekėsi fizika ir planavau stoti į skrydžių valdymą, o norint įstoti buvo reikalingas fizikos egzaminas. Akademijoje sutikau daug šviesių, draugiškų ir protingų moksleivių – ir man norėjosi būti tokiai, kaip jie. Ta vieta man buvo tarsi kitas pasaulis, kuriame norėjau gyventi“.
Ne vieną Patricijos gyvenimo pasirinkimą lėmė jos pačios susikurta aplinka – draugiški akademijos draugai, socialiniai darbuotojai. Iš kiekvieno jai patikusio žmogaus ji stengėsi į save susikrauti kuo daugiau teigiamos patirties. Mergina sako nė nesvarsčiusi ir jau žinojo, kad po mokyklos baigimo tikrai studijuos.
„Universitetas visada buvo mano planuose. Iš pradžių, kaip ir minėjau, norėjau studijuoti skrydžių valdymą, tačiau vienuoliktoje klasėje ėmiau abejoti savo pasirinkimu. Lyg ir daug kas sekėsi mokykloje, todėl galėjau įstoti beveik visur, tačiau nenumaniau kur. Tuomet Jaunimo namų darbuotojai pasiūlė lankyti karjeros konsultacijas. Teko ilgai padirbėti su savimi, kol supratau, ko noriu. Taip pasirinkau studijuoti tarptautinį verslą ir komunikaciją ISM universitete, nes šios studijos man pasirodė pakankamai plačios ir apimančios daug sričių. Labai džiaugiuosi šiuo savo pasirinkimu, nes ISM pasižymi ne tik modernia aplinka, bet ir profesionaliais dėstytojais, kokybiškomis paskaitomis ir nuostabia bendruomene.“
„Esu dėkinga Jaunimo namų darbuotojams, kad galėjau pažinti save“
Mergina sako, kad yra nepaprastai laiminga savo gyvenime sutikusi tiek daug nuostabių žmonių. Tarp jų ir SOS vaikų kaimų Jaunimo namų socialinius darbuotojus.
„Jaunimo namų darbuotojams labiausiai esu dėkinga už tai, kad jie leido man pažinti save. Jie kasdien skatino nebijoti atsiskleisti, patikėti savimi ir pamilti save. Jie visuomet mane palaikė ir padėjo surasti kelią, kuriuo eidama jaučiuosi laiminga, – pasakoja Patricija. – Mano socialinė darbuotoja Asta man vis dar yra tas žmogus, kuriuo be galo pasitikiu ir žinau, kad bet kada galiu jai paskambinti. Be to, vis dar bendrauju ir su Jaunimo namų vadovu. Šie žmonės man buvo ne tik darbuotojai. Žinau, kad jiems nuoširdžiai rūpiu, nes mes ir toliau bendraujame bei puoselėjame sukurtą ryšį. Būtent tai išsinešu iš Jaunimo namų.“
SOS vaikų kaimai – didžiausia šeima Lietuvoje, padedanti 1000 vaikų turėti galimybę džiaugtis vaikyste. Tai vienintelis fondas, kuris bėdoje atsidūrusiems vaikams gali suteikti įvairiapusišką pagalbą, teikdamas 7 skirtingas paslaugas: nuolatinę globą, trumpalaikę globą, jaunimo namus, globos centrus, darbas su rizikos šeimomis, dienos centrai ir advokacija. SOS vaikų kaimų misija yra, kad kiekvienas vaikas augtų saugioje šeimoje. Jiems rūpi ne tik aprengti ir pamaitinti vaiką, bet ir užtikrinti saugų ir laimingą jo gyvenimą. Užauginę dvi jaunuolių kartas šiuo metu į savarankišką gyvenimą yra išlydėję net 350 jaunuolių.
