„Karantinas iš pradžių galėjo pasirodyti lyg neplanuotos kelių savaičių atostogos. Vis tik sulėtėjusi ekonomika, augantis užsikrėtusiųjų skaičius ir buities iššūkiai ilgainiui pradėjo kelti įtampą, kuri tapo rimta kasdiene problema. Būdų leidžiančių susitvarkyti su pakrikusia emocine savijauta yra, tačiau net kas dešimtas lietuvis situacijos taisyti nebando, o tai gali atvesti prie žalingų pasekmių. Toks požiūris dažniausiai susijęs ne su tinginyste ar nenoru keistis, kiek su klaidingomis nuostatomis, kad savijautos gerinti nėra galimybių ar elementarių psichologinių įrankių stoka. Tokiu atveju, itin svarbus tampa darbdavių vaidmuo – šiuos įrankius ir naudingą informaciją savo darbuotojams galėtų suteikti būtent jie“, – sako Eglė Staniulionė, bendrovės „Bitė Lietuva“ žmonių ambasados vadovė.
Įtampą mažino filmais ir darbu
Kas septintas šalies gyventojų karantino metu nejaučia psichologinės įtampos, kai likusieji ją malšina įvairiausiais būdais – nuo kompiuterinių žaidimų iki meditacijos, rodo šių metų balandžio mėn. pabaigoje „Bitės“ užsakymu atlikta tyrimų agentūros „Spinter tyrimai“ apklausa.
„Lietuviai dažniausiai nusiraminti bando žiūrėdami filmus ar serialus, skaitydami ar žaisdami – taip teigia beveik pusė – 47 proc. – apklaustųjų. Dalis savijautą gerina ribodami neigiamų naujienų, susijusių su koronavirusu, kiekį (35 proc.) ar užsiimdami fizine veikla (34 proc.). Visi šie įtampos mažinimo būdai – veiksmingi, nes skatina dopamino, už malonumo jausmą atsakingos cheminės medžiagos, išsikyrimą mūsų smegenyse. Šios priemonės tikrai sveikintinos, nes jei naudojamos sąmoningai, neturi žalingų šalutinių efektų“, – sako E. Staniulionė
Lietuviai įtampą mažino ir daugiau bendraudami su draugais bei šeimos nariais (27 proc.). Labai maža žmonių dalis gerinti savijautą siekė medituodami (8 proc.), bendraudami su psichologų ar specialių pagalbos linijų specialistais (3 proc.).
„Lietuvoje vis dar stigmatizuojamas pagalbos prašymas, sprendžiant psichologines problemas ar sunkumus. O kartais, tiesiog be reikalo gėdijamasi apie asmenines problemas kalbėti su kitais žmonėmis. Būtent su tuo ir gali būti susijęs toks žemas, vos 3 procentus siekiantis, žmonių, skambinančių specialiomis pagalbos linijomis, skaičius“, – pastebi E. Staniulionė.
Be to, net 15 proc. apklaustųjų įtampos vengė tiesiog daugiau dirbdami. Toks savipagalbos būdas galbūt ir gali atrodyti efektyvus, tačiau iš tiesų gali būti ir pavojingas.
„Klausdami, kaip karantino metu dirbti produktyviau, žmonės dažnai pamiršta, kad absoliutaus produktyvumo iššūkio pandemijos metu sau kelti nereikėtų. Kritęs darbingumo lygis yra normalu, kai pasaulis gyvena kovos su iki šiol nematytu virusu sąlygomis. Tai patvirtina ir 39 proc. apklaustųjų, kurie iš tiesų pastebėjo karantino metu kritusį produktyvumo lygį“, – sako E. Staniulionė.
Ekspertė rekomenduoja papildomas darbo valandas keisti aktyviu poilsiu, bendravimu su artimaisiais ar draugais – šias priemones tyrimo respondentai naudoja itin dažnai ir laiko jas efektyviomis.
Padėti privalo ir darbdaviai
Karantino metu žmonės savo darbdavių komunikaciją vertino kaip patikimesnę nei valdžios institucijų, sveikatos priežiūros bendrovių ar žiniasklaidos, rodo ryšių su visuomene tinklo „Edelman“ duomenys. Darbuotojai į vadovus ir darbdavius atsigręžė laukdami patarimų ir palaikymo ne vien su darbu susijusiais, bet ir nuovargio malšinimo, emocinės savijautos gerinimo klausimais.
„Aktyvi vidinė komunikacija žmonėms leidžia jaustis apsaugotiems ir nepaliktiems likimo valioje, be to, gauti naudingos, patikimos ir praktiškos informacijos, kaip jaustis geriau. Vis tik stebina itin didelė respondentų dalis (38 proc.), kuri didesnio darbdavio rūpesčio jais nepajuto. Šiuo sudėtingu laikotarpiu papildoma darbdavių pagalba darbuotojams yra ne džiuginantis priedas, bet privaloma pareiga“, – teigia E. Staniulionė.
Dalis šalies darboviečių vis tik elgėsi priešingai ir stengėsi pagelbėti savo darbuotojams: 41 proc. darbdavių su darbuotojais dalijosi informacija apie koronavirusą ir jo prevenciją, o kas ketvirtas tyrimo dalyvių darbdavys patarė, kaip efektyviau dirbti per atstumą. Pastarasis rodiklis – itin žemas, turint omenyje, jog krizės metu žmonės atsisukdavo būtent į darbdavius, ieškodami informacijos ne tik apie darbą karantino sąlygomis, bet ir apie epidemiją, jos prevenciją ir kitus svarbius klausimus.
