Kartu R. Požėla atkreipia dėmesį, kad policijos sistemai reikėtų daugiau dirbti individualiai su pareigūnu, o visuomenei ir sprendimų priėmėjams tuo tarpu susitarti, ką valstybėje laikome blogiu ir kokios priemonės būtų efektyviausios sprendžiant tas blogybes. Taip jis komentuoja esamą narkotinių medžiagų vartojimo ir platinimo politiką, kovą su prostitucija ir diskusiją dėl viešųjų erdvių saugumo užtikrinimo bei teisės į privatų gyvenimą ribos.

Naujienų agentūrai ELTA duotame interviu Lietuvos policijos vadovas R. Požėla taip pat pakomentavo neseniai viešojoje erdvėje pasirodžiusį kontroversišką policijos pareigūno pasisakymą, valdžios planus steigti atskirą aukštąją mokyklą pareigūnų ruošimui, apžvelgė šalies kriminogeninę situaciją bei įvertino buvusio policijos generalinio komisaro Lino Pernavo darbą.

Komisare, pradėkime nuo paskutinių aktualijų. Antradienį viešojoje erdvėje buvo paviešinti vieno policijos pareigūno žodžiai, kuriais jis tarsi pateisina nusikaltimą – naktiniame klube išprievartauta mergina esą pati kalta dėl įvykusio įvykio. Pareigūnas vėliau už savo žodžius atsiprašė. Pakalbėkime apie pareigūnų moralę – ar policijos sistema deda pakankamai pastangų pažinti savo pareigūnus? Kalbu apie jų moralę, emocinį intelektą, psichologinę būklę.

Nors ir vienas toks atvejis, kurio metu iššaunama, tai rodo, kad mūsų organizacijos įdirbis šioje vietoje yra tobulintinas, ir tai natūralu. Tikrai negali būti jokių pateisinimų dėl įvykdytų nusikalstamų veikų vienareikšmiškai, bet policija, kaip ir kitų organizacijų žmonės, iš tikrųjų ne visada suvokia savo atsakomybę komentuojant, reiškiant pozicijas socialiniuose tinkluose. Tai turbūt, švelniai tariant, yra bėda, o griežtai sakant – rykštė. Žmonės sureaguoja, kažką parašo, paskui susivokia, bando ištrinti, bet čia ne tas atvejis, kai tu gali kažką ištrinti.

Manau, kad šioje vietoje buvo labai adekvati Vilniaus policijos vadovybės reakcija. Mūsų komunikacijos darbuotojų reakcija irgi, manyčiau, buvo adekvati. Žinoma, mes jau reaguojame post factum – įvykis jau įvyko. Po šio įvykio mes turėsime galimybę dar kartą sugrįžti prie visuotinio policijos bendruomenės švietimo, kaip elgtis, ką daryti, dar kartą priminti atsakomybę, tam tikras ribas. Šitas įvykis, manau, pasitarnaus mums dar aktyviau veikti ir dirbti su savo darbuotojais, kurie yra socialinių tinklų aktyvūs lankytojai, rašytojai ir panašiai.

Kalbant pareigūnų rengimo tema, Vyriausybė kartu su Vidaus reikalų ministerija siūlo steigti naują Viešojo saugumo kolegiją vietoje dabar egzistuojančios Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos. Vyriausybė savo ketinimus argumentuoja tuo, kad esama situacija ne visiškai atitinka lūkesčius, kurie keliami ruošiant vidaus tarnybos pareigūnus. Vis dėlto švietimo atstovai tokią idėją kritikuoja – jų teigimu, papildomos institucijos steigimas neatitinka švietimo sektoriaus optimizacijos tikslų. Kaip šią idėją vertinate jūs?

Žinybiškai žiūrint, mes tikrai matome, kad dabartinė mūsų kadrų ruošimo sistema yra nepakankama. Policija, kaip ir kitos statutinės institucijos, turi pirminį parengimą – mes ruošiame pareigūnus iš esmės pirminei grandžiai, tačiau matome, kad poreikis yra neuniversitetiniam-profesiniam išsilavinimui ir šiandien yra visiška skylė šioje vietoje, todėl policija viena turbūt iš pirmųjų institucijų pradėjo garsiai kalbėti, kad reikalingas koleginis išsilavinimas policijos pareigūnams, kurie galėtų ir tyrėjais dirbti, ir kitose pozicijose. Policija jau pakankamai seniai pradėjo kalbėti apie Policijos kolegiją, kuri būtent ruoštų tiek pirminę grandį, tiek vidurinę grandį – yra toks policijos sistemos poreikis.

Analogišką poreikį turi ir kitos statutinės institucijos – tiek Valstybės sienos apsaugos tarnyba, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba ir visos kitos institucijos, kurios yra prie Vidaus reikalų ministerijos. Siūlomas modelis yra vienas iš variantų. Policija laikosi savo pozicijos, kad tai galėtų būti Policijos kolegija Policijos mokyklos bazėje. Įkūrus Policijos kolegiją, galėtų atsirasti tam tikros pareigūnų ruošimo kryptys, kurios užtikrintų ir kitų, ne policijos darbuotojų ruošimą. Mes esame už, kad ta linkme valstybė juda, tačiau turime savo matymą ir bandome jį pagrįsti argumentais jau sprendimų priėmėjų kabinetuose.

Pasukime kalbą link šalies masto problemų. Seimo socialdemokratai siūlė įteisinti baudžiamąją atsakomybę sekso paslaugų pirkėjams. Jų teigimu, prostitucija – smurtas lyties pagrindu, o tuo užsiimančios moterys yra aukos. Vis dėlto Vyriausybės išvada šiam pasiūlymui buvo neigiama. Kaip vertinate socialdemokratų pasiūlymą? Kokie, jūsų požiūriu, būtų efektyviausi prostitucijos Lietuvoje problemos sprendimo būdai?

Prostitucija visų pirma yra socialinis reiškinys, prekybos žmonėmis atmaina. Dėl tam tikrų objektyvių ir subjektyvių aplinkybių asmenys patenka į šitą liūną, todėl vienareikšmiškai atsakyti, koks geriausias sprendimas šiandien turbūt yra labai sudėtinga, nes dėl to, kaip matome, nesusitaria ir politinės jėgos. Čia, aš manyčiau, būtų reikalinga dar platesnė diskusija, įtraukiant kriminologus, pasinaudojant geriausia užsienio šalių praktika. Faktas, kad valstybė tikrai turi ieškoti pačių efektyviausių veikimo būdų ir žiūrėti į priežastis, kodėl atsiranda ši pasekmė, kaip prostitucija, kaip asmens išnaudojimas.

Yra daug įvairių iniciatyvų – pavyzdžiui, jūsų minėta iniciatyva, taip pat turime tam tikras praktikas užsienio valstybėse. Turėtų būti kryptingas institucinis (darbas – ELTA), pasinaudojant nevyriausybininkais, veikimas būtent į mūsų valstybės pozicijos išgryninimą – kokiu keliu visgi turime eiti. Manau, kad tik tokiu būdu gimtų patys geriausi sprendimai. Ar šiandien mes jau turime labai aiškius, argumentuotus matymus tiek į vieną, tiek į kitą pusę? Manyčiau, kad dar neturime tokių.

Visuomenė jautriai priima pokyčius eismo saugos ir reguliavimo klausimais. Buvote susitikęs su susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi ir išreiškėte apgailestavimą, kad 2019 m. žuvusiųjų kelyje buvo daugiau nei 2018 m. Policija diegia naujas sistemas – vadinamuosius trikojus ir tai kelia neigiamas reakcijas visuomenėje. Kokie būdai padėtų tiek subalansuoti atmosferą tarp policijos ir visuomenės, tiek pasiekti geriausių eismo rezultatų?

Policija nuosekliai vykdo uždavinį, kuris yra suformuluotas Policijos įstatyme – eismo priežiūrą ir priima tam tikrus žinybinius sprendimus. Galiu pasidžiaugti, kad šitie sprendimai sausio mėnesį jau tikrai pasiteisino. Galiu atsakingai konstatuoti, kad šalies keliuose sumažėjo greičiai, sumažėjo avaringumas – sausio mėnesį buvo užregistruota apie 20 proc. mažiau įskaitinių eismo įvykių, lyginant su praėjusių metų analogišku sausio mėnesio laikotarpiu. Tai rodo, kad tos priemonės duoda efektą ir mums bei visai visuomenei tas triukšmas, kilęs dėl trikojų, išėjo tik į naudą.

Deja, XXI a. baimė yra vienas iš veiksnių, kuris žmogų saugo nuo neprotingų ar neteisėtų veiksmų. Tarsi to turėtų nebūti, tarsi mūsų savimonė turėtų būti ta varomoji jėga, bet, deja, kaip pasirodo, yra kitaip. Ta baimė vairuotojams „užsirauti kažkur ant trikojo“ mažina greičius, o mes – tiek policija, tiek kiti saugaus eismo specialistai, esame labai aiškiai konstatavę, kad greitis yra vienas iš esminių avaringumo kilimo priežasčių ir turime gerąją pasekmę – mažėja greičiai, mažėja eismo įvykių ir mažėja žuvusiųjų skaičius. (...) Sausio mėnesį, lyginant su praėjusių metų sausiu, taip pat buvo mažiau žuvusiųjų kelyje. Tai rodo, kad tokios priemonės veikia ir jos reikalingos, tačiau vėlgi mes labiau norėtume kalbėti apie sistemą – Valstybinės eismo saugumo komisijos posėdyje policija pristatė tam tikrus matymus, kaip vienyti institucijų pajėgumus, pirmiausia peržiūrint teisėkūrą, galbūt suaktyvinant įvairius formatus, kurie egzistuoja ir kurie nėra visiškai aktyvūs. Tai turėtų būti kompleksinis veikimas, ką kažkada turėjome kovojant su karu keliuose 2007-2008 metais. Praėję metai buvo tie, kai skaičiai didėjo, situacija prastėjo, todėl dabar yra pats laikas dar kartą pasižiūrėti į tarpinstitucinį bendravimą – tarpinstitucinio kumščio sukūrimą, na, o policija savo darbą tęsia.

Visuomenės dėmesio sulaukė ir dar vienas įvykis. Praėjusių metų gegužės mėnesį pareigūnai darė kratą vaikino bute ir rado surūkytą kanapių suktinę. Vaikinui dėl to iškelta baudžiamoji byla, ir nors iš pradžių jis buvo išteisintas, nuosprendį apskundusi prokurorė pasiekė savo – jis pripažintas kaltu dėl disponavimo narkotikais. Ekspertai rastoje nuorūkoje rado 0,006 g kanapių veikliosios medžiagos – THC. Kaip vertinate dabartinį reglamentavimą dėl mažo kiekio narkotinių medžiagų disponavimo?

Iš principo mums reikia susitarti dėl vieno dalyko – kas apskritai yra narkotikas, koks tai fenomenas. Mano supratimu, žinau absoliučią nuomonę ir policijos bendruomenės, kad tai vis dėlto yra blogis, ir su juo reikia kovoti. Bet koks legalizavimas ar esminis liberalizavimas tik sukurtų tokią situaciją, kad šitas blogis dar labiau pažeistų mūsų visuomenės, mūsų jaunimo sveikatą, tai krautų papildomus turtus organizuoto nusikalstamumo grupuočių nariams, kurie iš to verčiasi, todėl bet koks persvarstymas esamos teisinės bazės, esamos situacijos turi būti ypatingai atsakingas.

Iš kitos pusės, manau, kad įstatymų leidėjai ir tos institucijos, kurios padeda jiems apsispręsti, tikrai turėtų būti dar labiau aktyvesnės nei dabar. Taip, mes turime prieš kelerius metus pakeistą aplinką, kuri iš tikrųjų sako, kad bet koks laikymas, turėjimas iškart užtraukia baudžiamąją atsakomybę, taip pat ir nepilnamečiams nuo 16 metų. Dėl platinimo mes turime sutarimą, kad platinimas yra dvigubas blogis, tačiau dėl kitų dalykų mūsų valstybėje turėtų būti nuolatinė diskusija. Aš šioje vietoje irgi matyčiau, kad galbūt kai kuriose situacijose, pozicijose dekriminalizavimas galėtų būti įmanomas, bet jokiu būdų ne taško padėjimas – pavyzdžiui, iš Baudžiamojo kodekso (BK) atsakomybės perkėlimas į Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK). Turėjimą sau sakykime kažkokio minimalaus kiekio, atsižvelgiant į aplinkybes, galbūt teoriškai būtų galima iš BK į ANK perkelti, bet vėlgi tai turėtų būti diskusijos, argumentų kalba ir sprendimų priėmėjai, prieš priimdami vienus ar kitus sprendimus, turėti labai platų matymą, kas iš to bus. Vis dėlto mes kalbame, kaip reikia nesuluošinti visomis prasmėmis mūsų nepilnamečio. Kita vertus, kad bet koks vadžių atleidimas nebūtų suvokiamas kaip valstybės silpnumo požymis ir dėl to kentėtų mūsų sveikata, o asmenys, kurie verčiasi tuo, krautųsi papildomus turtus.

Šios kadencijos Seimas ir Vyriausybė dažnai yra siejami su alkoholio vartojimo taisyklių griežtinimu. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga Eltai net yra sakęs, kad žmonės viską, kas susiję su alkoholiu, asocijuoja su jo vardu. Praeityje aktuali problema būdavo su nelegaliais alkoholio platinimo ar gamybos taškais. Kokia situacija šiuo metu šalyje yra su alkoholio nelegaliais taškais? Ar vykdoma stebėsena ir kontrolė yra efektyvi?

Kažkuria prasme alkoholis užleidžia poziciją, bet čia ne ta žinia, dėl ko reikėtų mums džiaugtis. Į alkoholio vietą, kaip ir kalbėjome prieš tai, ateina kitos blogybės, turbūt dar didesnės. Lietuva, kaip rinka, tampa vis populiaresnė narkodileriams, ir natūralu, kad kažkoks naujas fenomenas ateina, o kažkokia kita blogybė to sąskaita galimai traukiasi.

Mes dabar turime situaciją, kai tie vadinamieji „taškai“, kurie įsikūrę butuose ar kitose vietose iš esmės daugiau užsiiminėja legalios produkcijos perpardavinėjimu – pavyzdžiui, sekmadieniais po 15 val. ar kitomis dienomis po 20 val. Žmonės, negaudami galimybės legaliu būdu įsigyti legalios produkcijos legaliose vietose, tiesiog ieško alternatyvų. Taigi turime tokį fenomeną.

Dėl naminės degtinės, tai yra tos tradicinės vietos, kur ji labiau paplitusi ir tarnauja kaip atsiskaitymo priemonė, kaip tokia natūrinio ūkio – ką pasigaminu, tą kaip piniginį ekvivalentą už kažką duodu. Tas egzistuoja, bet aš nesakyčiau, kad situacija Lietuvoje šioje vietoje yra tragiška, ji pakankamai kontroliuojama. Tie asmenys, vietos yra pakankamai gerai žinomi ir policijos dėmesys yra pakankamai didelis. Tie asmenys dažniausiai yra bausti ir perbausti. Ar baudos ir kitos sankcijos yra adekvačios, čia jau yra kitas dalykas, tačiau esminis dalykas, kad ta veikla daugiau ar mažiau yra žinoma ir su tuo blogiu yra kovojama.

Policija mėnesio pradžioje paneigė portale „Fox News“ pasirodžiusią informaciją, esą trys Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda – pirmauja Europoje pagal žmogžudysčių skaičių. Pareigūnų teigimu, daugiausia smurtinių nusikaltimų įvyksta buitinių konfliktų metu, kuriuose vartojamas alkoholis. Kokia šiuo metu apskritai yra kriminogeninė situacija Lietuvoje? Ar taikomos prevencinės priemonės duoda vaisių?

Vagystės absoliučiai pirmą vietą užima bent jau praėjusių metų statistikoje, antroje yra fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus kūno sužalojimas. (...) Tai mes siejame su smurtu artimoje aplinkoje, kur apie 70-80 proc. smurtautojų būna apsvaigę nuo alkoholio. Vis dėlto tie skaičiai bet kokiu atveju mažėja. Kalbant apskritai apie smurtinį nusikalstamumą, praėjusiais metais mes turėjome rekordiškai mažą skaičių nužudymų. Žinoma, ir vienas nužudymas yra per daug, tačiau mes kalbame skaičiais, kaip yra. 2019 metais – 97 nužudymai, tai jeigu mes atsimename, prieš, rodos, 30 metų būdavo daugiau kaip 1000 nužudymų per metus Lietuvoje, o dabar šimto neturime. Aišku, yra daug aplinkybių – Lietuvos gyventojų skaičius traukiasi, kita vertus – daugiau turistų atvyksta. Tai rodo, kad smurtinio nusikalstamumo problema mažėja ir čia nurašyti ant registravimo ar galimai neregistravimo turbūt sudėtinga. Po vagystės žmogus galbūt pagalvoja, kad gal nesikreipsiu, galbūt neras, neištirs, tačiau nužudymas tai toks dalykas, kur natūraliai Lietuvoje, manau, 100 proc. tikrai yra registruojama ir tiriama. Reikia pasidžiaugti, kad per 90 proc. jų yra ištiriama.

Daugiau kaip 90 proc. yra buitinio pobūdžio nužudymai, susiję su tam tikrų santykių aiškinimusi, alkoholio vartojimu ir tik vienetiniai nužudymai būna susiję su rimtais dalykais – organizuotų nusikalstamų grupuočių santykių aiškinimusi ir panašiai.

Tai gatvėje galime jaustis saugūs?
Tikrai galime jaustis saugūs, bet vėlgi daug lemia pačio žmogaus elgesys gatvėje (...) – mes turime situaciją su alkoholio vartojimu, su žmogaus buvimu apsvaigus nuo jo ar narkotinių medžiagų viešose vietose, tai tas niekur nedingsta. Tai yra grėsmės, dėl ko paprastai į žmones yra kėsinamasi ir jie tampa nusikaltimų aukomis.

Savivaldybės planuoja įrengti miestuose stebėjimo kameras viešajai tvarkai užtikrinti. Tokie savivaldybių planai sulaukė neigiamos visuomenės reakcijos. Ar miestų filmavimas, jūsų manymu, užtikrina didesnį visuomenės saugumą ar vis dėlto pažeidžia asmens teisę į privatų gyvenimą?

Vienareikšmiškai reikia pasakyti, kad elektroninė akis daro mūsų gyvenimą saugesnį. Pirmiausia per atgrasymo prizmę. Kitas dalykas, kai kažkas įvyksta, tai iš tikrųjų teisėsauga turi papildomų įrankių – pakankamai greit, operatyviai nustatyti aplinkybes, kurios yra rūpimos. Kaip pavyzdys – sausio mėnesį įvykęs ar neįvykęs įvykis su dingusia mergaite – jeigu Vilniaus miestas būtų ženkliai daugiau aprūpintas kameromis, tai galbūt mes ne po dviejų parų būtume pasakę, kas įvyko ar neįvyko, bet galbūt po kelių valandų.

Aš puikiai suvokiu žmogaus teisių gynėjų pozicijas, kad tai galimai kažkuria prasme kėsinasi į žmogaus teises, bet mums reikia sverti kartais. Ir Vakarų Europa dažnai sveria – ar žmogaus teisės yra toks visiškai nepajudinamas dalykas, kalbant terorizmo pavojaus akivaizdoje. Vis dėlto, žinoma, mes turime rasti tam tikrą pusiausvyrą, kaip, nepažeidžiant žmogaus teisių, turėti tą šiuolaikinį XXI a. įrankį, kuris leidžia pačiam žmogui jaustis saugesniam ir, neduok Dieve, kažkas įvyksta, kad teisėsaugos įstaigos galėtų čia ir dabar padaryti tuos veiksmus, kurių be filmavimo sistemos negalima padaryti.
Reziumuojant, aš tikrai esu už, ir džiugu, kad mes randame bendrą kalbą su savivaldybėmis, tačiau puikiai suprantu ir kitą pusę dėl žmogaus teisių. Turime sėstis su atitinkamomis institucijomis ir rasti tam tikrus saugiklius, kurie maksimaliai leistų užtikrinti žmogaus teises.

Pakalbėkime apie policijos sistemos vidų. Buvęs policijos generalinis komisaras – Linas Pernavas sulaukdavo kritikos dėl prasto ryšio su profsąjungomis. Kokia situacija yra dabar? Ar esate patenkintas bendravimu su profesinėmis pareigūnų sąjungomis?

Tikrai visada galima rasti dar geresnio to bendradarbiavimo galimybių, tačiau aš tikrai džiaugiuosi, kad tiek policijos sistemos darbdavio pusė, tiek mūsų socialinių partnerių pusė yra tikrai labai pozityviai nusiteikusi ir visų pirma mes sprendžiame tas problemas, kurios kažkuria prasme galbūt nepakankamai buvo sprendžiamos. Mes susirinkome savo ieškinius iš teismų ir tas problemas bandome spręsti prie bendro stalo. Aš manau, kad tai yra teisingas kelias ir, prognozuojant mūsų ateitį, turime daugiau susikalbėjimo, daugiau bendros kalbos ir daugiau sprendimuose atsiranda bendrumo.

Kaip ir minėjau, yra klausimų, kur mes turime ir savo nuomonę, kaip darbdavio poziciją, ir kaip socialinių partnerių poziciją, bet kalbėjimas ir dar kartą kalbėjimas argumentų kalba leidžia priimti pačius geriausius sprendimus.

Ko dabar labiausiai trūksta eiliniam pareigūnui? Kokie dalykai dabar turėtų būti sprendžiami prioriteto tvarka?

Policijos sistema labai sparčiai nuėjo modernizavimo keliu – naujos uniformos, transportas, įrankiai, kažkuria prasme ir atlyginimai ne patys prasčiausi, nors visada mes norime, kad jie geresni būtų, tačiau, ką šiandien matau dirbdamas šioje pozicijoje, tai galbūt reikėtų labiau atsigręžti į mūsų pareigūną, kaip į asmenybę, jo vidines problemas, organizacijos ar kolektyvo mikroklimato klausimus, konfliktų valdymą. (Galėtų būti – ELTA) dar efektyvesni, labiau išryškinti sprendimų priėmimo būdai, jų aiškinimas, kodėl vienas ar kitas sprendimas (priimami – ELTA). Labiau individualiai dirbti su pačiu pareigūnu tam, kad jis, eidamas į darbą, jaustųsi pakankamai saugus, apgintas, apsaugotas. Nuo to tiesiogiai priklauso ir tos funkcijos, kurias mes vykdome išorėje.

Kaip apskritai vertinate buvusio Lietuvos policijos generalinio komisaro L. Pernavo, dabar einančio specialiojo policijos atašė Jungtinėje Karalystėje pareigas, kadenciją?

Palaikau ryšį ir kito mėnesio pradžioje pats planuoju vykti į Londoną, susipažinti tiesiogiai – kaip sekasi, kokie iššūkiai, kokių pagalbų reikia, kokios problemos yra. Labai trumpas bus vizitas, vienos dienos, tačiau mes dar kartą susidėliosime tam tikrus darbus ir pažiūrėsiu, kaip sekasi.

Dėl vertinimo, tai natūraliai kiekvienas atėjęs naujas vadovas, lygiai taip pat tas vadovas, kuris pakeis mane, pamatys kažkokių korekcijų būtinybę. Tai yra visiškai natūralu ir būtų keista, jeigu būtų kitaip. Šioje vietoje ir aš visiškai nepykstu ant mano kolegos, kuris mane pakeitė VSAT ir kuris taip pat galbūt turi kažkokių savo minčių, idėjų, kaip patobulinti kai kuriuos dalykus. Taip ir čia. Aš labai aiškiai nuo pirmos dienos pasakiau, kad lenkiu galvą prieš policijos vadovybės sprendimus modernizuojant policiją. Kalbant apie pačias procedūras, veiklos vykdymą, aš manau, kad galima kalbėti apie kai kurias galimas korekcijas, apie kai kuriuos patobulinimus. Vėlgi, tai nereiškia, kad bet kokiu atveju traukinio garvežys būtų perkeičiamas nuo pirmo vagono link devinto ir policijos sistema būtų visai kita kryptimi, jokiu būdu.

Korekcijos, tobulinimas – natūralu ir, matyt, bus. Kalbant apie dabartinius mūsų, mano matymus, tai šiek tiek pakeisti organizacijos rūbą – eiti prie padalinių stambinimo, pradedant nuo Policijos departamento, baigiant teritorinėmis mūsų įstaigomis. Tai yra ta mintis, kad nuo apskričių pereiti prie apygardų ar pereiti prie vieno juridinio asmens ir tokiu būdu efektyviau valdyti mūsų finansus bei visą ūkį. Tai yra natūralūs matymai, kurie, mano giliu įsitikinimu, leistų efektyvinti veiklą, taupyti valstybės lėšas ir labiau motyvuoti mūsų darbuotoją bei teikti geresnes paslaugas išorėje.

Dirbate policijos generaliniu komisaru ketvirtą mėnesį. Ką jau pavyko įgyvendinti ir kokių tikslų įgyvendinimo sieksite artimiausiu metu? Ar esate patenkintas tarpinstituciniu bendradarbiavimu?

Tarpinstituciniame bendradarbiavime visada tuos pačius dalykus galime daryti geriau ir aš nuolat važinėdamas po ataskaitinius pasitarimus, kur dalyvauja savivaldos atstovai, kitų institucijų darbuotojai, visada sakau, kad tuos pačius dalykus mes dar geriau galime daryti ir reikia to siekti.

Pakankamai daug laiko skyriau ir skiriu susipažinimui su sistema iš vidaus, darbui su žmonėmis ir tikrai labai daug gaunu informacijos įvairios apie nuotaikas, apie tam tikrus požiūrius. Po truputį pradedame peržiūrėti Policijos departamento specializuotų įstaigų struktūras, manau, kad nuo kovo mėnesio startuos eksperimentas – keturiuose komisariatuose, nekeisdami struktūros, organizuosime veiklą šiek tiek (kitaip – ELTA). Tas eksperimentas, kuris truks apie pusę metų, mums duos aiškų atsakymą, kur visa policijos sistema ir kokia kryptimi turėtų judėti. Aš nesakau, kad ta kryptis bus keičiama 180 ar 360 laipsnių kampu, tačiau kai kurie kampai kažkur galbūt patiesės.

Aišku, pradedame darbus ir prie strateginių dokumentų, policijos plėtros, vystymosi programos, kuri apims 4-5 metų laikotarpį ir kur iš esmės bus toks konstitucinis mūsų dokumentas. Jame atsirastų mūsų įsipareigojimai Lietuvos žmonėms ir tuo pačiu atsirastų įsipareigojimai policijos organizacijai, jau iš sprendimų priėmėjų pusės. Štai tokie daugiausia strateginiai dalykai, tačiau šalia to vyksta labai daug kasdieninių darbų, įvairių svarstymų, įvairių klausimų sprendimų, darbas su bendruomene, su konkrečiais žmonėmis, taip, kad tikrai yra ką veikti ir, žiūrint į artimiausią perspektyvą – ramybe turbūt negresia dirbant šioje pozicijoje.

{en elta}