Kaip pastebi advokatų bendrijos „Magnusson“ partnerė Rūta Didikė, darbdavių atstovai jau darbuotojo atrankos proceso pradžioje – pokalbių metu turėtų įprasti užduoti konkrečius su darbo niuansais susijusius klausimus, o ne teirautis „per aplinkui“, o po to interpretuoti atsakymus.

„Darbdaviui turėtų rūpėti tik darbuotojo sugebėjimai ir galimybės dirbti tą darbą, kuriam jis yra samdomas. Jeigu darbas vyksta pamainomis arba kartais tenka budėti, kandidato reikėtų klausti, ar jam tinka toks režimas, ar jis bus pasiekiamas ir ar esant poreikiui galės atvykti. Tuo tarpu bandymai išsiaiškinti šeiminį statusą, vaikų amžių ar net planus jų turėti nenusako, ar darbuotojas yra tinkamas darbui, į kurį pretenduoja. Darbo kodeksas nurodo užtikrinti lygybės ir nediskriminavimo principą, tačiau tokie klausimai turi diskriminacinį atspalvį“, – sako advokatė.

Ten, kur nieko nepaslėpsi

Tam tikroms pareigybėms keliami konkretūs sveikatos, psichologinio atsparumo reikalavimai, kuriuos privalu atitikti.

„Teisės aktai numato, kad tokiose srityse kaip aviacija ar laivyba, sveikatos būklė turi būti tikrinama labai kruopščiai. Tarkime, pilotams neužtenka vien tik šeimos gydytojo pažymos, be kita ko, jie turi pateikti informaciją dėl priklausomybės ligų, psichikos sveikatos – tai susiję su jų užimamų pareigų atsakingumu“, – teigia R. Didikė.

Pretenduojant į vidaus tarnybą taip pat svarbūs ne tik fiziniai duomenys bei sveikatos būklė, tačiau ir teistumas už tyčinį nusikaltimą, buvę tarnybiniai nusižengimai valstybės tarnyboje. Neskaidri finansinė praeitis gali užkirsti kelią įsidarbinti bankininkystės sektoriuje, įmonėse, kurios dalyvauja viešuosiuose pirkimuose.

Iš kitos pusės, yra daugybė darbo vietų, kurioms tokie reikalavimai neturėtų būti keliami, tačiau vis dar siekiama sužinoti perteklinės informacijos – kuo daugiau asmeninių, tiesiogiai su darbu nesusijusių detalių, rašoma pranešime spaudai.

Bausmė atlikta, smerkiama toliau

Pasak advokatės, pasmerkimas valstybės vardu yra vienas iš būtinųjų baudžiamosios atsakomybės elementų, deja, tačiau net ir atlikus bausmę visuomenės pasmerkimas gali nenutrūkti laikantis nuomonės, kad toks asmuo yra nepatikimas, galbūt nepakankamai motyvuotas, linkęs vėl nusikalsti.

Savotiška stigma gresia ir tiems, kurie atskleidžia, jog gydėsi psichinės sveikatos problemas. Žinodami apie tai, tokie asmenys bijo laiku kreiptis reikalingos pagalbos, kad vėliau dėl to nebūtų diskriminuojami darbo rinkoje.

Bet kuriuo atveju, darbdavys, žinodamas informaciją apie buvusius darbuotojo nusižengimus, sveikatos būklę, turėtų būti diskretiškas, nesidalinti ja, koncentruotis į individualius asmens gebėjimus.

„Pravartu užduoti klausimą sau, ar asmeninio žmogaus gyvenimo detales tikrai būtina žinoti ir ar tai nėra tiesiog smalsumo tenkinimas? Jeigu kolektyvas jas žinos, aptarinės ir vertins, galbūt – šalinsis ir laikysis atokiau tokio bendradarbio, jį smerks. Net ir neatėjimo į darbą ar laikino nedarbingumo priežastis turi būti žinoma tik darbdaviui, kuris ir turi pasirūpinti, kaip tuo metu paskirstyti darbus, o esant reikalui – kalbėtis su darbuotoju ir spręsti dėl jo tolimesnės ateities“, – konstatuoja advokatė.

Pasak advokatės, griežtą asmens duomenų apsaugą užtikrina Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas.

„Jei tai nesusiję su tiesioginėmis pareigomis ir jų atlikimu, kiekvienas žmogus turi turėti diskreciją, kiek pats norėtų tokia informacija dalintis ir kokią jos dalį atskleisti“, – sako ji.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva vykdoma kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“ siekiama atkreipti dėmesį į tokius socialinę atskirtį patiriančius žmones, skatinti suvokimą, kad svarbiausia – darbuotojo kompetencija, o ne jo gyvenimo istorija.