Mar­ga­ri­ta Če­ko­lis, liau­dies meist­rė iš Gli­tiš­kių, puo­se­lė­ja tra­di­ci­nį kiau­ši­nių puo­ši­mo bū­dą - mar­gi­ni­mą vaš­ku. Kaip pa­brė­žia, šiais sku­bė­ji­mo lai­kais vis ma­žiau žmo­nių nau­do­ja šią daug lai­ko rei­ka­lau­jan­čią se­ną tech­ni­ką. Kad mar­gu­čių mar­gi­ni­mas vaš­ku ne­nu­grimz­tų už­marš­tin, po­nia Mar­ga­ri­ta jau ke­lio­li­ka me­tų or­ga­ni­zuo­ja di­de­lio po­pu­lia­ru­mo tiek tarp vai­kų, tiek tarp su­au­gu­sių­jų su­lau­ku­sius ve­ly­ki­nius edu­ka­ci­nius už­si­ė­mi­mus.

Į pa­mo­kas, per ku­rias mo­ko da­ry­ti šven­ti­nius pa­puo­ši­mus iš šiau­dų ir po­pie­riaus, žmo­nės at­vyks­ta pas ją iš vi­so Vil­niaus kraš­to ir net iš Len­ki­jos. „Mo­kau, kaip pa­ruoš­ti vaš­ką, ko­kius įran­kius nau­do­ti, kaip dė­lio­ti raš­tus. Svar­bu, kad vė­liau vai­kai per­duo­tų tas ži­nias sa­vo tė­vams ir se­ne­liams, nes šiuo­lai­ki­nės mo­čiu­tės jau ne­pri­si­me­na šios tech­ni­kos", - sa­kė M. Če­ko­lis. To­dėl la­bai džiau­gia­si, kai at­va­žiuo­ja pas ją net tri­jų kar­tų at­sto­vės - mo­čiu­tės su duk­ro­mis ir anū­kė­mis kar­tu pra­leis­ti lai­ko mar­gi­nant mar­gu­čius.

Po­nia Mar­ga­ri­ta ži­no daug se­nų kiau­ši­nių puo­ši­mo bū­dų, ta­čiau, kaip pa­brė­žė, mar­gi­ni­mas vaš­ku jai yra mie­liau­sias.

Pig­men­tai iš miš­kų ir lau­kų

Ar­che­o­lo­gų duo­me­ni­mis, se­niau­si Len­ki­jo­je ras­ti mar­gu­čiai (X a.) bu­vo mar­gi­na­mi bū­tent vaš­ku och­ros ar svo­gū­nų lukš­tų da­žuo­se. Įdo­mu, kad svo­gū­nų lukš­tai iki šiol yra po­pu­lia­riau­sias na­tū­ra­lus pig­men­tas mar­gu­čiams mar­gin­ti. Gal dėl to, kad ši tech­ni­ka yra pa­pras­ta, svo­gū­nai vi­suo­met yra po ran­ka, o kiau­ši­niai įgau­na gra­žią tam­siai rau­do­ną spal­vą.

Svo­gū­nų lukš­tais da­žy­tų mar­gu­čių bus ir ant Mar­ga­ri­tos Če­ko­lis šven­ti­nio sta­lo.

„Po­pu­lia­ri­nu na­tū­ra­lius ir eko­lo­giš­kus kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo bū­dus. Ta­čiau na­tū­ra­lios spal­vos nė­ra to­kios ryš­kios kaip da­žai iš pre­ky­bos cen­tro", - sa­ko liau­dies meist­rė. O pig­men­tus ga­li­ma iš­gau­ti iš dau­gy­bės mū­sų dar­že­liuo­se, lau­kuo­se ir miš­kuo­se au­gan­čių au­ga­lų.

Da­žy­ti kiau­ši­nius jais ga­li­ma dviem bū­dais: iš­vir­tą kiau­ši­nį įdė­ti (ke­lioms va­lan­doms) į anks­čiau pa­ruoš­tą stip­rų nuo­vi­rą ar­ba vir­ti kiau­ši­nius kar­tu su nuo­vi­ru. Prieš da­žant rei­kia į nuo­vi­rą įdė­ti ke­lis šaukš­te­lis cit­ri­nos rūgš­ties, ac­to ar­ba drus­kos, ku­rie su­stip­ri­na spal­vą. „Gels­vo­ką, kar­tais žals­vą, spal­vą su­tei­kia kiau­ši­niui šie­nas. Pu­sei lit­ro van­dens, kad nuo­vi­ras bū­tų sod­rus, rei­kia tiek pat šie­no, kiek ir svo­gū­nų lukš­tų at­ve­ju", - pa­ta­rė po­nia Mar­ga­ri­ta.

Mėlyna iš... rau­do­nie­jų ko­pūs­tų

Gra­žią rau­do­ną spal­vą ga­li­ma gau­ti iš ežei­nio (lot. Echium vul­ga­re) šak­nų ar­ba gė­lių, tu­rin­čių rau­do­ną pig­men­tą - al­ka­ni­ną. Ta­čiau, ži­no­ma, pa­ruoš­ti rei­kia iš anks­to, ge­riau­siai - ru­de­nį, pa­ta­rė po­nia Mar­ga­ri­ta. Mar­gu­čius gra­žia ru­dai-juo­da spal­va nu­da­žys ąžuo­lo žie­vės nuo­vi­ras. „Ge­riau­siai tin­ka se­no, šim­ta­me­čio ąžuo­lo žie­vė, ku­rią iš va­ka­ro rei­kia už­mir­ky­ti ir per nak­tį lai­ky­ti. Ry­te nuo­vi­rą ver­da­me pus­va­lan­dį ar­ba va­lan­dą. Pa­lie­ka­me. Iš­vir­tus kiau­ši­nius de­da­me į šį nuo­vi­rą - kuo il­giau ja­me iš­bus, tuo in­ten­sy­ves­nę spal­vą įgaus", - pa­ta­rė po­nia Mar­ga­ri­ta. Juo­dą kiau­ši­nį to­kiu pat bū­du gau­si­me nau­do­da­mi juod­alksnio žie­vę ar­ba jo kan­ko­rė­žius. Sa­lo­ti­nės spal­vos mar­gu­čius, va­do­vau­jan­tis liau­dies meist­rės pa­ta­ri­mais, ga­li­ma gau­ti pa­nau­do­jus švie­žius ber­žo la­pus, o dum­bli­nos spal­vos - iš džio­vin­tų la­pų nuo­vi­ro.

Tuo tar­pu rus­vą spal­vą su­teiks bu­ro­kė­lių nuo­vi­ras. Mar­gu­čiams mar­gin­ti tin­ka ir rau­do­nie­ji ko­pūs­tai (gau­si­me mė­ly­nus mar­gu­čius), kur­ku­ma (gel­to­nus), kin­ro­žės žie­dus ir net ka­va. Pa­ti liau­dies meist­rė mėgs­ta mar­gas­pal­vius tam­sių, sod­rių spal­vų mar­gu­čius.

Mar­gu­čiai... su taš­ke­liais

„Mar­gu­čius su taš­ke­liais ga­li­ma gau­ti įde­dant juos į ko­ji­nę su ry­žiais ar­ba so­ras ir pa­nar­di­nant į nuo­vi­rą", - pa­ta­ria po­nia Če­ko­lis. Kaip pri­dū­rė, kiek­vie­nas mar­gu­tis yra in­di­vi­du­a­lus, nes nie­ka­da ne­įma­no­ma nu­spė­ti, ko­kį re­zul­ta­tą gau­si­me. Ta­me ir sly­pi da­žy­mo ža­ve­sys.

Ir nors mar­gu­čių puo­ši­mas pre­ky­bos cen­tre nu­pirk­tais da­žais ir lip­du­kais yra pa­pras­tes­nis, po­nia Mar­ga­ri­ta ne­pa­ta­ria ei­ti leng­vu ke­liu. Užuot pir­kus lip­du­kus, pa­ta­ria vai­kams, ir ne tik, iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, pri­si­rink­ti įvai­rių for­mų la­pe­lių, ku­riuos vė­liau ga­li­ma pri­dė­ti prie da­žo­mo kiau­ši­nio ir gau­ti ori­gi­na­lų mar­gu­tį. „Į sa­vo ran­ko­mis puo­šia­mus mar­gu­čius įde­da­me šir­dį ir sie­lą. Juo­se yra na­mų ši­lu­ma. Juk mar­gin­da­mi kiau­ši­nius gal­vo­ja­me apie tuos, kam juos ruo­šia­me", - sa­kė liau­dies meist­rė. To­dėl ra­gi­na vi­sus, kad kas­die­ni­nia­me sku­bė­ji­me ras­tų lai­ko šei­mai, sės­tų prie vie­no sta­lo ir kar­tu pa­si­ruoš­tų šven­tėms mar­gin­da­mi mar­gu­čius. Nes tai ne tik pui­kus žai­di­mas, bet ir pro­ga pa­ben­drau­ti.

Vilniaus krašto savaitraštis