Į Ve­ly­kų pa­pro­čių, liau­dies me­no dir­bi­nių bei tra­di­ci­nių Ga­vė­nios už­si­ė­mi­mų pri­sta­ty­mą Ve­riš­kių ir apy­lin­kių gy­ven­to­jus pa­kvie­tė vie­tos bib­lio­te­kos vyr. bib­lio­te­ki­nin­kė Ali­na Ada­mo­vič bei vie­tos kul­tū­ros na­mų ad­mi­nist­ra­to­rė Re­na­ta Rei­chin­bach - šio su­si­ti­ki­mo su­ma­ny­to­jos.

Pa­sak ren­gi­nio ve­dan­čių­jų, po­nių Ali­nos ir Re­na­tos, Ga­vė­nios - su­si­kau­pi­mo ir nu­si­ra­mi­ni­mo - me­tą šei­mi­nin­kės ir šei­mi­nin­kai kai­muo­se pa­nau­do­da­vo įvai­riems bui­ty­je rei­ka­lin­giems daik­tams, dra­bu­žiams, ki­li­mams, mais­tui pa­ga­min­ti. Ne­pa­mirš­da­vo ir pa­puo­ši­mų ar­tė­jan­čioms Ve­ly­kų šven­tėms.

Su­si­rin­ku­sie­ji sa­lė­je, tarp ku­rių bu­vo ir Su­žio­nių se­niū­ni­jos se­niū­nas Ta­deuš Alian­ce­vič, gė­rė­da­mie­si ste­bė­jo Vil­niaus kraš­to et­no­gra­fi­jos mu­zie­jaus dar­buo­to­jos Kris­ti­nos Ba­liul ran­kų mik­lu­mą. Po­nia Kris­ti­na iš pa­pras­tų po­pie­ri­nių ser­ve­tė­lių pa­da­ry­da­vo Ve­ly­kų sta­lo pa­puo­ši­mus, ažū­ri­nius kiau­ši­nius iš siū­lų. Pa­sa­ko­jo ir ro­dė, kaip įdo­miai, ir kas gan svar­bu - ne­bran­giai - ga­li­ma pa­puoš­ti Ve­ly­kų sta­lą. Daug pa­sa­ko­jo ir apie siū­lų at­si­ra­di­mą - vil­nos vė­li­mą, ver­pi­mą. Vil­niaus kraš­te ži­no­ma kū­rė­ja ra­gi­no su­si­rin­ku­sius sa­lė­je pa­ban­dy­ti verp­ti. De­ja drą­sių ne­at­si­ra­do.

Po­nios Kris­ti­nos bro­lis, Zyg­munt Ba­liul, pa­ro­dė kiek­vie­na­me kai­mo na­mų ūky­je rei­ka­lin­gų krep­šių py­ni­mo me­ną. Šių ge­bė­ji­mų iš­mo­ko iš sa­vo pro­tė­vių - tė­vo ir se­ne­lio. Pin­ti krep­šius, kaip pa­brė­žė, tai Ba­liu­lių šei­mos tra­di­ci­ja.

Į kai­mo tro­bą sti­li­zuo­to­je sce­no­je su ver­bo­mis, ran­kų dar­bo ki­li­mė­liais bei tra­di­ci­ne lo­va­tie­se už­klo­ta lo­va pa­lin­ku­si prie rank­dar­bio Ja­ni­na Anu­se­vič iš Su­žio­nių pa­sa­ko­jo apie sa­vo po­mė­gį - ner­ti va­še­liu. Darbš­ti kū­rė­ja su va­še­liu ir vir­ba­lais ne­si­ski­ria nuo jau­nys­tės. Ir nors lai­ko trū­ku­mas ir grei­tas gy­ve­ni­mo tem­pas nė­ra pa­lan­kūs ama­tui, po­nia Ja­ni­na džiau­gia­si, kad ner­ti ir megz­ti dra­bu­žiai vėl tam­pa ma­din­gi. Jau 25 me­tus an­sam­bly­je „Su­ža­nian­ka“ dai­nuo­jan­ti J. Anu­se­vič ne­at­ėmė iš su­si­rin­ku­sių­jų ga­li­my­bės pa­si­klau­sy­ti jos gim­ti­nė­je po­pu­lia­rios dai­nos „Przy ro­dzo­nej mies­zkam mat­ce“ („Prie tik­ros mo­tu­lės gy­ve­nu“).

Jau­niau­sio­ji kū­rė­ja Ivo­na Kar­čiaus­kie­nė at­sklei­dė eko­lo­giš­kų, na­tū­ra­laus bi­čių vaš­ko žva­kių ga­my­bos pa­slap­tis. Kaip pa­sa­kė, na­tū­ra­laus bi­čių vaš­ko žva­kės tu­ri daug pri­va­lu­mų: su­tei­kia ener­gi­jos, il­gai de­ga, va­lo orą, ir ... sklei­džia ma­lo­nų kva­pą.

Ver­bų sek­ma­die­nio iš­va­ka­rė­se ne­ga­lė­jo pri­trūk­ti svar­biau­sio sim­bo­lio - ver­bos. Apie tra­di­ci­nės - iš gluos­nio ir ka­da­gio ša­ke­lių su­kom­po­nuo­tos - ver­bos reikš­mę vie­na ki­tą pa­pil­dy­da­mos pa­pa­sa­ko­jo ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rės. Kvie­tė sa­vo sve­čius da­lin­tis ži­nio­mis apie at­ski­rus Ve­ly­kų sim­bo­lius, šven­ti­nio krep­še­lio tu­ri­nį. Ali­na Ada­mo­vič ir Re­na­ta Rei­chin­bach kart­kar­tė­mis pa­teik­da­vo įdo­mios in­for­ma­ci­jos apie Ga­vė­nios ir Ve­ly­kų tra­di­ci­jas ir pa­pro­čius. Sa­ky­da­vo, kad grį­žus iš baž­ny­čios Ver­bų sek­ma­die­nį kiek­vie­nas na­miš­kių ne­va tu­rė­da­vo su­val­gy­ti po vie­ną gluos­nio „ka­čiu­ką“, kad taip iš­veng­tų ger­klės ir dan­tų skaus­mo. O no­rint ap­si­sau­go­ti nuo žai­bo pa­šven­tin­tą ver­bą rei­kė­da­vo įtai­sy­ti ant na­mo sto­go.

Ve­riš­kių bei ap­lin­ki­nių - Unė­niš­kių ir Pa­kry­žės kai­mų gy­ven­to­jai grįž­o na­mo be­si­šyp­so­da­mi, ku­pi­ni įspū­džių, ne­ši­ni ver­bo­mis iš gluos­nio ir ka­da­gio ša­ke­lių. Tik­riau­siai Ver­bų sek­ma­die­nį pa­šven­ti­no juos baž­ny­čio­je, kad sau­go­tų jų na­mus nuo vi­so­kiau­sių ne­lai­mių ir aud­rų.

Vilniaus krašto savaitraštis