Darbo Kipre Liusjenas iš tiesų atrado – su pusbroliu remontavo namų stogus. Po trijų savaičių darbo vaikinas nutarė nuvažiuoti laisvą dieną prie jūros pasimaudyti.
Lemtingas šuolis į jūrą
Diena buvo puiki, šilta, saulėta. Vaikinas nardė, šokinėjo į jūrą nuo akmenų.
Tačiau vienas šuolis jam buvo lemtingas.
„Įšokęs pajutau, kad galva į kažką atsitrenkiau, – prisimena jaunas vyras. – Šiaip taip iškilęs į paviršių, pajutau, kad nejaučiu nei rankų, nei kojų, nei viso kūno... Kaip sužinojau vėliau, šuolio metu susilaužiau kaklo C5 slankstelį ir visą mano kūną paralyžiavo...“
Jaunuolį Kipro greitosios pagalbos mašina iš pradžių nuvežė į vieną, po to į kitą ligoninę... Pagaliau viena iš jų jį priėmė...
Kipro ligoninėje vos nemirė
Savo nelaimei, medicininio draudimo Liusjenas neturėjo, todėl Kipro ligoninėse jam buvo teikiama tik būtina pagalba, kuri reiškė minimalų medikų dėmesį jo ypač sunkiai traumai.
„Įvairiose Kipro ligoninėse pragulėjau pusantro mėnesio, – pasakoja vaikinas. – Iš pradžių Larnakoje, po to Nikosijoje. Priežiūra ten buvo minimali – apverčia, nuprausia ir vėl paguldo. Susikalbėti ir ko nors paprašyti negalėjau. Porą kartų vos nenumiriau, nes pradėjo rinktis vanduo plaučiuose ir pradėjau dusti. Dar pasisekė, kad pamatę, kad visas mėlynuoju, gydytojai susiprotėjo su vamzdeliu per nosį tą vandenį išsiurbti, o tai tikrai būčiau numiręs... Ligoninėse manęs niekas nemaitino – tik atnešdavo maistą ir padėdavo ant spintelės. O aš gi nevaldau rankų, tai pats pavalgyti negaliu...“
Nuo tokios „priežiūros“ Liusjenui susiformavo didžiulės pragulos, kurių jis nejautė, kaip ir nejautė viso kūno. O sanitarai tik užlipdydavo pragulas pleistrais ir viskas.
Po kiek laiko vyrui Kipre padarė stuburo operaciją, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, ją padarė blogai ir jau Lietuvoje prireikė daryti dar vieną operaciją, kad pataisytų ankstesniosios klaidas.
Kelias į Lietuvą
Po kiek laiko pasiimti Liusjeno į Kiprą atvyko Lietuvos gydytojai.
„Skridome į Lietuvą paprastu reisiniu lėktuvu. Nors kaklas ir buvo sulaužytas, sėdėjau įprastoje keleivio kėdėje, – prisimena vaikinas. – Atskridus tiesiai iš aerouosto buvau nuvežtas į Lazdynų greitosios pagalbos ligoninę, kur mane apžiūrėję gydytojai pakraupo – ant nugaros ir ant sėdynės man žiojėjo pleistrais aplipdytos pragulos...“
Ištyrę vaikiną, gydytojai nustatė, kad jo kakle likę užspausti nervai, tačiau operuoti negalėjo – reikėjo pradžioje užgydyti žiojėjančias pragulas.
„Gerai, kad pasitaikė geras gydytojas, kuris viską gražiai susiuvo ir galima buvo daryti operaciją, – prisimena vaikinas. – Ją atliko sėkmingai – pradėjau po truputį valdyti rankas, jau sugebėdavau pats valgyti, tačiau jėgų jose taip ir neatsirado – iki šiol negaliu važiuoti mechaniniu neįgaliojo vežimėliu, nes neturiu jėgų rankomis sukti ratų...“
Po operacijos Liusjenas išvyko 120- čiai dienų į reabilitaciją, kurioje pradėjo po kruopelytę atstatinėti sunkios traumos suluošintą kūną.
Asmeninė tragedija ir sunki depresija
Šiuo sunkiausiu savo laikotarpiu jaunas vyras patyrė ir kitą skaudų likimo smūgį – jį paliko žmona.
„Buvo tikrai labai sunku, prasidėjo sunki depresija, – prisimena Liusjenas. – Labai mylėjau savo žmoną, stengiausi ja pasirūpinti kaip galėjau, tačiau po to mano nelaimingo atsitikimo viskas pasikeitė ir ji mane paliko vieną su savo nelaime.“
Po reabilitacijos vaikinas grįžo į tėvų butą Panerių gatvėje trečiame aukšte, kuriame nebuvo lifto.
„Iš buto į lauką išvažiuoti negalėjau, tik labai retai, būtinais atvejais, – prisimena vaikinas. – Buvau įkalintas tarp keturių sienų...“
Svajonė - nebūti našta artimiausiems žmonėms
Po keleto metų šeimai pavyko pakeisti butą ir dabar vaikinas gyvena pirmame aukšte, turi pritaikytą išvažiavimą į kiemą.
„Svajonės dabar jau visai kitos, negu anksčiau, – paklaustas apie tai, sako jaunuolis. – Jos labai paprastos – gyventi ir džiaugtis tuo, ką turi šiuo metu ir kiek galima mažiau būti našta savo artimiesiems – mamai, patėviui ir močiutei. Tai man šiuo metu svarbiausia...“
Pasak Liusjeno, viena iš pagrindinių galimybių neįgaliajam kažką išmokti, įgyti naujų įgūdžių ir rasti savo kelią gyvenime – neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovyklos, kuriose susirenka tokie, kaip jis.
Unikali maltiečių stovykla neseniai patyrusiems sunkią stuburo traumą jaunuoliams Giruliuose
Šiuo metu Giruliuose vyksta jau penktoji maltiečių aktyvios neįgalaus jaunimo reabilitacijos stovykla „Move it“, į kurią susirinko dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių.
Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį) tiek psichologiškai, tokie kaip Liusjenas.
Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams suteikiamos:
• išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai kaip išvengti pragulų, atlikti individualios higienos procedūras);
• kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bortelio, užlipti laiptais ir t.t.);
• individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai;
• psichologinė pagalba;
• socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos;
• dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai;
• išvykos ir ekskursijos neįgaliųjų vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis.
Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius.
www.maltieciai.lt
