„Jau tapo tradicija, kad kasmet organizuojame mūsų globotiniams vasaros atostogas. Tai prasidėjo pirmaisiais centro veiklos metais, kai buvome išsiruošę į Zakopanę, kalnus ar prie Baltijos jūros į Gdanską“, – pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ pasakoja įstaigos direktorė Jadvyga Ingelevič.

Kaip žinoma, išvykos kainuoja, tačiau į artimesnes ar tolimesnes keliones išvažiuojama kasmet. Du kartus buvo surengta stovykla Nemenčinėje, jos metu stovyklautojai aplankė įvairius Lietuvos regionus.

Šiemet išvykos tikslas buvo Žemutinė Silezija ir jos sostinė Vroclavas, o iš ten dviem dienoms buvom „iššokę“ į Prahą apžiūrėti Čekijos sostinės grožio. Pakeliui turistai aplankė Osvencimą, Buchnios druskos kasyklą, meldėsi Jasna Guroje, vaikščiojo po naktinę Krokuvą. Išvykų metu žmonės stengiasi pabūti kalnuose, įveikti jų viršūnes ir perkeltine prasme (kai kasdien turi įveikti savo negalią), ir tiesiogiai, kai keliauja kalnų takais, grožisi nuostabiais peizažais, aplanko kalnuose įsikūrusias istorines gyvenvietes. Šiemet lankėsi Vakarų Sudetuose-Karkonošuose. Svidincoje ir Karpače grožėjosi evangelikų bažnyčiomis. Valbžyche apsilankė Ksionžo pilyje. Į Ščavno-Zdrujų užsuko į mineralinio vandens gėryklą. Sveradovo-Zdrujuje gondola pakilo į Izerų kalnų viršūnę, grožėjosi Škliarkos kriokliu, o Kovaruose apsilankė Miniatiūrų parke. Vroclave aplankė senamiestį, zoologijos sodą, japonišką sodą ir Raclavicų panoramą.

Nepamirštami įspūdžiai
Savanorių (Kamila Andziulytė, Daniel Dubrovin, Justina Glembocka, Marjuš Ingelevič, Evelina Kazakevičiūtė, Emilija Valujevič, Olivija Vonsovič) ir darbuotojų (Alina Andruškevič, Oksana Andziulienė, Stanislav Germanovič, Arnold Lepiochin, Lucja Lyndo, Jadvyga Kernovič, Tatjana Kerul, Božena Nareiko, Ivona Urbanovič) indėlis neįkainojamas ir nepamainomas. Išvykų metu būna situacijų, kai vieną invalido vėžimėlį stumia trys ar net keturi asmenys. Kiekvienas laiptelis, kiekviena nelygi šaligatvio plytelė neretai tampa sunkiai įveikiama, jau nekalbant apie pernelyg siauras duris, nepritaikytus tualetus ar dviejų aukštų lovas.  

„Nebūtume turėję tokios galimybės išvykti ir pamatyti visa tai, jei ne darbuotojų, savanorių ir centro direktorės pasiaukojimas. Mūsų sūnus Rolandas jau daugiau nei metus lanko centrą ir esame kupini susižavėjimo čia dirbančių žmonių veikla, atsidavimu ir pasiaukojimu. Kelionės įspūdžių turime daug, o vaikai dar iki šiol prisimena tai, ką pamatė“, – pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ atviravo Danuta ir Tadeuš Rynkevičiai. Į kelionę jie išsiruošė kartu su vėžimėlyje sėdinčiu sūnumi Rolandu ir 9-mete dukra Evelina, kuri turi Dauno sindromą ir neseniai įveikė onkologinę ligą. Jiems ši turistinė-piligriminė kelionė (pakeliui neįgalieji niekada nepamiršta kasdien pasimelsti ir pašlovinti Dievą giedojimu) tapo proga prie Čenstachavos Dievo Motinos paveikslo padėkoti ir paprašyti šeimai reikalingų malonių.

Kaip didelė, vieninga šeima
„Tai nebuvo mums pirma išvyka su globotiniais, su kuriais būname kasdien. Nevertiname šių atostogų lyg būtume atėmę laiką iš savo vaikų ir šeimų, nes niekada nebūtume pasiryžusios išvykti. Žinome, kad jei ne šios atostogos, dauguma mūsų globotinių niekada ir niekur nebūtų išvažiavę. Toli gražu ne visi globėjai gali užtikrinti jiems atostogas už namų sienų“, – kalbėjo centro darbuotojos B. Nareiko ir T. Kerul. Savo ruožtu J. Kernovič pridūrė, kad su kiekviena išvyka vis geriau pažįsta globotinius, supranta jų poreikiui ir pastebi teigiamus pokyčius juose: „Jie tampa atviresni, drąsesni, o tai padeda integruoti grupę, dirbti su jais metams bėgant. Kartais stebina jų rodomas dėkingumas ir susijaudinimas, kurį galima buvo pamatyti, pavyzdžiui, lankantis Osvencimo koncentracijos stovykloje. Drąsiai galima teigti, kad gyvename kaip viena didelė šeima.“

Finansais tokioms išvykoms centras rūpinasi kiaurus metus – mugės, atvirukų pardavimas. Tam tikrą pinigų dalį skiria Vilniaus rajono savivaldybė, kita dalis gaunama iš projektų organizacijoms, tokių kaip draugijai „Wspólnota Polska“ teikiamų paraiškų, iš privačių rėmėjų. Pavyzdžiui, šiemet Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos mokiniai surengė paramos centrui akciją. Jau kelerius metus centras bendradarbiauja su Mažeikių autobusų parku, kuris turi autobusą su specialia platforma invalido vežimėliams kelti.   

Gyvenimo džiaugsmas
Išvykos būtų neįmanomos, jei ne rėmėjai, geradariai ir visi, kurie remia panašias iniciatyvas kad ir geru patarimu. Lenkijoje išvykos metus lydėjo gidai Alina Filipovič ir Radoslav Karlicki, kurio protėviai, kaip paaiškėjo, yra kilę iš Vilniaus apylinkių. Ponas Radekas taip susigyveno su grupe, kad aplankė ją Vroclave ir atsiuntė filmą su vaizdais iš Sniežkos, vienos labiausiai žinomų Karkonošų viršūnių. „Mums viešint Karpače tą dieną, kai turėjome pakilti į Sniežką, buvo blogas oras, neveikė keltuvai ir paskutinę akimirką gidas nutarė pakeisti planus - nuvažiavome į kitą viršūnę. O grįžus namo mūsų laukė maloni staigmena - filmas su vaizdais nuo Sniežkos, kurį gidas įrašė specialiai mums. Kad ir kaip ten būtų, gražūs kalnų vaizdai jau yra mums lemti“, – aiškino centro vadovė J. Ingelevič, neslėpdama padėkos žodžių darbuotojams ir savanoriams, kurie visada pasirengę padėti. Sudėlioti kelionės planą padėjo Tomaš Raich (Tomasz Rajch) iš kelionių biuro „Wroclaw Travel Serwis“, kuris turėjo atsižvelgti į visus tokios specifinės grupės poreikius.

Savanoriai, paklausti apie tai, kokie įspūdžiai jiems lieka po panašių išvykų, neslėpė pasitenkinimo, kad galėjo kai kam padėti, pasidalyti savo draugija. Kaip pastebėjo savanoris D. Dubrovin, tos kelios dienos – tai puikiai praleistas laikas su labai gera ir darnia grupe. Vaikinas taip pat negaili savo atostogų, kad padėtų neįgaliesiems.

„Devynios dienos pralėkė akimirksniu, ir tik šių žmonių grupėje galima padaryti kai ką, ko niekada pats nebūtum padaręs. Darbas su neįgaliaisiais labai reikalingas šiuolaikiniam jaunimui, kad išsiugdytų savyje atitinkamą požiūrį ir jautrumą jį supančiam pasauliui. Jie turi tokį vidinį gyvenimo džiaugsmą, kad viskas - nauja daina, skanūs pietūs, geras oras, mažiausia gerumo apraiška - juos džiugina ir būtent to džiaugsmingo požiūrio į gyvenimą galima iš jų pasimokyti“, – apibendrino O. Vonsovič.

Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis