Anuometinėje Baltarusijoje odontologijos specialybės galima buvo mokytis tik Minske. Tėvai bijojo išleisti dukrą į tolimą sostinę. Paklusdama tėvų valiai Marija, užuot pateikdama dokumentus į Minsko medicinos institutą, pateikė juos į Gardino medicinos mokyklos akušerijos specialybę ir kaip pati prisipažįsta po 50 darbo metų, dėl tokio pasirinkimo niekada nesigailėjo.
Pagal tarybinius įstatymus visi jauni specialistai gavę aukštojo mokslo diplomus turėjo ne mažiau dvejų metų dirbti toje vietoje, į kurią paskirs valstybė. Ponia Marija gavo paskyrimą į Mūrinės Ašmenos miestelio ligoninę. Mažoje medicinos įstaigoje, kurioje dirbo keli gydytojai ir akušerė, veikė buvusio dvaro pastate. Šioje vaizdingoje vietoje, įsikūrusioje tolėliau nuo pagrindinių kelių, laikas tarsi sustojo XX amžiaus pradžioje. Buvo jau septintojo dešimtmečio vidurys, o ligoninėje nebuvo ne tik elektros, bet net ir generatoriaus jai gaminti. Sutemus ligoninė buvo apšviečiama tik žibalinėmis lempomis.
„Dabar sunku net įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis kadaise tekdavo dirbti gydytojams kaimo ligoninėse. Savo pirmą savarankišką gimdymą priėmiau prie žibalinės lempos, kurią laikė slaugytoja. Medicinos įrankius ligoninė turėjo tik pačius pagrindinius, apie jokią medicinine įranga nebuvo net kalbos", - prisimena ponia Marija.
Po dvejų metų Mūrinės Ašmenos miestelyje jaunoji medikė nutarė išvažiuoti į Gardiną. Mieste prie Nemuno ištekėjo už vietos medicinos instituto studento, su juo šiam gavus diplomą kelerius metus dirbo Baranovičių rajono Horodyščių miestelyje.
„Kad ir kokioje vietoje dirbčiau, visada mane traukė į gimtuosius kraštus, arčiau tėvų namų, todėl pasitaikius progai dirbti Šalčininkuose, be ilgų dvejonių išvykome iš Horodiščių. Juk nuo Šalčininkų iki gimtosios Načios – labai arti, o sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos tada dar nebuvo", - pasakoja M. Sobolevska.
Gyvenimas mėgsta kartotis. Šalčininkuose poniai Marijai ir vėl teko dirbti buvusiame dvare. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Šalčininkų rajono ligoninė veikė Vagnerių rūmuose. Daugeliui šalčininkiečių dabar gerai žinomoje Stanislavo Moniuškos menų mokyklos Auksinėje salėje tuomet buvo chirurgijos skyrius. Gydytojų darbo sąlygos buvo labai kuklios net ir ano meto masteliu. Tai veikė ligoninės teikiamų paslaugų mastas. Pavyzdžiui, pirmoji cezario pjūvio operacija Šalčininkuose buvo padaryta tik devintojo dešimtmečio viduryje, kai ligoninė persikėlė į naują pastatą.
Pusės amžiaus ponios Marijos profesinė patirtis yra kupina prisiminimų apie medicinoje vykusius pokyčius. Septintajame dešimtmetyje pradėdama darbą su akušeriniu stetoskopu rankoje, šiandien be jokių problemų naudojasi modernia diagnostine aparatūra. Kaip pati prisipažįsta, žengti koja kojon su technikos pažanga jai niekada nebuvo sunku. „Visko galima išmokti", - tikina patyrusi medikė.
Per 50 darbo metų jai padedant į šį pasaulį atėjo apie septyni tūkstančiai naujagimių. Tai – maždaug tiek, kiek šiuo metu gyvena Šalčininkuose. Šiandien jos pacientės jau yra dukros tų mamų, kurioms padėdavo gimdyti. Dukros skiriasi nuo savo mamų pasaulėžiūra, dažnai būna ne tik geriau išsilavinusios, bet ir reiklesnės. Šiandieninis pacientas žengia koja kojon su laiku, geriau žino savo teises. Žmonių protus užvaldžiusioje pilkoje realybėje nežinia kur kartais pasimeta paprasčiausia pagarba medikų darbui...
Nepaisant visų gyvenimo pokyčių – ir teigiamų, ir neigiamų – ponia Marija ir toliau dirba. Neblėstantis optimizmas ir puiki fizinė forma leidžia jai ir toliau aptarnauti pacientes. Pagrindinė ponios Marijos, kaip ir kiekvienos močiutės, laimė – tai keturi anūkai, kuriems stengiasi skirti didesnę dalį savo laisvalaikio.
"Šalčininkų naujienos"
