Vertinimo komisija buvo labai nustebusi, nes, anot jos, Vilniaus rajone „stiprių" artojų neva iki šiol nėra buvę. Tiesa, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja Liucijana Binkevič su tokia paplitusia nuomone kategoriškai nesutinka ir teigia, kad komisijos atstovai – dėl nežinomų priežasčių – į Vilniaus rajoną nebuvo atvažiavę.

Nustebęs dėl aukšto įvertinimo

Z. Borkovskio sėkmė nebuvo netikėta, nes ūkininkas sėkmingai dalyvaudavo rajono artojų varžybose. Be to yra darbštus, gerbia žemę-maitintoją, žino tikrą „duonos mūsų kasdieninės" vertę ir skonį.
Tačiau ūkininkas kukliai prisipažįsta, kad pats buvo nustebęs dėl tokios aukštos vietos ir tokio aukšto įvertinimo.

„Maniau, kad pateikti į dešimtuką jau būtų gerai, o čia staiga – antra vieta", - pasakoja artojas. Į klausimą, į ką komisiją atsižvelgia vertindama žiemai užartą sklypą, profesionaliai paaiškina: atsižvelgiama į arimo gylį, jo pradžią ir pabaigą, žemės riekių tolygumą, ar neliko neužartų vietų.

Sąžiningai prisipažino, kad po sėkmės konkurse savo kailiu patyrė, ką reiškia šlovė ir pripažinimas. Į kuklų jo priestatą pradėjo belstis žurnalistai iš specializuotų leidinių, žemės ūkiui ir kaimo problemoms skirtų televizijos laidų.

Verta eksperimentuoti

Z. Borkovski šiuo metu dirba per 200 ha žemės. Didžioji jos dalis yra išsinuomota. Augina javus – dėl klimato sąlygų daugiausia žiemkenčius. Ūkininkauja ekologiškai ir nevartoja jokių cheminių preparatų. Sėja kviečius, rugius, kvietrugius, grikius ir pupas. Pastarasis augalas nepelnytai yra užmirštas, o juk gerai tręšia žemę ir dėl daugybės vertingųjų medžiagų yra nepamainomas pašarų priedas. Šiemet ponas Zenonas planuoja sėti naują „Speltos" kviečių rūšį. Tai – patobulinta, prie gamtinių sąlygų pritaikyta ir ligoms atspari senosios baltiškos kviečių rūšies versija. Ko gero, jis bus pirmasis Vilniaus rajono ūkininkas, kuris išmėgins šią rūšį. Apskritai, ūkininkas mano, kad verta eksperimentuoti ir nuolat sėti naujos rūšies grūdų, nes gyvenimas nestovi vietoje, be to, jei neįsigyji naujų sertifikuotų rūšių grūdų, moki didesnius mokesčius.

Ištikimas „jausmuose"

Borkovskių šeima yra nusiteikusi investuoti į ūkį. Iki šiol nepasistatė namo ir gyvena priestate. Deda viltis į investicijas ir įgyvendina maždaug 500 tūkst. litų vertės projektą. Už šias lėšas įsigijo kombainą, kelis traktorius, priekabą ir kitą būtiną techniką. Ponas Zenonas juokaudamas sako, kad yra ištikimas „jausmuose" ir perka vienos – „Sampo" – firmos techniką.

„Tai – gera technika, pritaikyta darbui smėlėtose ir akmenuotose žemėse, puikiai dirba mūsų sąlygomis, taigi esu ja patenkintas", - giria ūkininkas iš Vaigeliškių.

Nėra lengva

Žemdirbys patikina, kad ūkininkauti Vilniaus krašte nėra lengva, o tikras vargas yra ne tik dėl kalvoto teritorijos reljefo, mažo žemės derlingumo, bet ir nedidelių – daugiausia 2-3 ha – plotų. Anot jo, galiojanti mokesčių sistema irgi neprisideda prie dinamiškos žemės ūkio plėtros. Tačiau vis tiek neįsivaizduoja savęs kitame vaidmenyje ir nuolat svarsto apie ūkio plėtrą ir naujas investicijas: juk ir sandėlio grūdams reikia, ir džiovyklą tūrėti būtų gerai, nes kuo geresnės kokybė grūdai, tuo didesnė jų supirkimo kaina ir geresnė realizacija, garažai irgi būtų ne pro šalį.

„Planus turiu ambicingus, tačiau viskas remiasi į finansines galimybes, o šios savo ruožtu priklauso nuo daugelio veiksnių. Ūkininkai, kaip žinoma, yra labiausiai priklausomi nuo gamtos kaprizų, o pasėlių draudimo problema – iki šiol neišspręsta", - skundėsi ūkininkas.

Šeimos parama

Pavasaris žengia septynmyliais žingsniais ir jau netrukus pajudės lauko darbų maratonas. Z. Borkovski prisipažįsta, kad be šeimos pagalbos nesusitvarkytų. Ūkininkaujantį jį ištikimai remia žmona Alina, kuri pavasario-vasaros laikotarpiu rūpinasi galvijais ir kiaulėmis, o per javapjūtę gali sėsti prie sunkvežimio vairo ir javus iš laukų suvežti. Padeda ir sūnūs – 22 metų Robertas ir 14-metis Valdemaras. Paauglys, pavyzdžiui, sėja ir pikuoja daržoves. Vyresnysis sūnus padeda tėvui atlikti sunkesnius lauko darbus. Beje, ponas Zenonas pirmuosius žingsnius irgi žengė atidžiai ir reikliai prižiūrimas savo tėvo Juzefo, o pirmą kartą prie plūgo stojo būdamas septynerių. Tuomet sekė paskui jį netvirtais vaikiškais žingsniais, o dabar stovi ant žemės tvirtai, turi išsikeltą tikslą ir siekio jo gal ir kiek lėtokai, bet ryžtingai ir užtikrintai.

Zygmunt Ždanovič
Autoriaus nuotr.