Į emocinę duobę sėkmingas verslininkas įkrito po dramatiškos mamos mirties – ilgalaikę priklausomybę nuo alkoholio turėjusi moteris beveik ketverius metus išbuvo komoje. Apie šią skaudžią šeimos tragediją ir kitas svarbias patirtis Vadimas Zizas atvirai pasakoja pirmojoje savo knygoje „(Ne)adekvatus aš“. „Tikiu, kad mano atvirumas gali padėti panašioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms, o gal net išgelbėti gyvybes“, – tvirtina autorius.

Užaugęs alkoholizmą toleruojančioje aplinkoje, „Life Academy“ įkūrėjas prisipažįsta ne vienerius metus ėjęs sąmoningumo link: vaikystėje jam teko matyti neišsiblaivančius suaugusiuosius, nesibaigiančius šventimus su svaigiaisiais gėrimais nukrautais stalais ir net smurto protrūkius kaimynų šeimose.

Alkoholizmo kaip normos atmetimas ir suvokimas, kas vyksta iš tiesų, atėjo lėtai ir skausmingai, skelbiama pranešime spaudai. „Dabar žinau, kad situacijos tragiškumą suvokiau per vėlai“, – apgailestauja naiviais motinos pažadais „susitvarkysiu pati“ kažkada patikėjęs Vadimas. Žinomas vyras prisipažįsta išbandęs daug būdų mylimam žmogui išgelbėti, tačiau praleidęs grėsmingas smulkmenas ir atsiribojęs tuomet, kai motinai reikėjo neatidėliotinos pagalbos.

Vadimai, ar nebuvo baisu taip atvirai prabilti apie itin skausmingą savo patirtį, kuri susijusi ne tik su jumis, bet ir su visa šeimos aplinka?

– Prisipažinsiu, lengva nebuvo. Bet neabejoju, kad mano mama, pedagogė ir šviesi asmenybė, tikrai būtų norėjusi padėti visiems, susiduriantiems su alkoholizmo problema. Labai tikiuosi, kad, išdrįsęs aprašyti net ir pačias nemaloniausias šios tragiškos istorijos detales, paskatinsiu pokyčius ir padėsiu kažkam, atsidūrusiam panašioje situacijoje. Galiu nuoširdžiai sakyti, kad ši mano knyga skirta mamai.

Koks jūsų paties santykis su alkoholiu šiandien?

– Alkoholio visiškai nebevartoju jau aštuonerius metus. Nesu fanatiškas jo priešininkas ir nemanau, kad draudimais įmanoma keisti alkoholizmo situaciją Lietuvoje. Atvirkščiai, tikiu, kad pirmiausia privalome ugdyti žmonių sąmoningumą. Tikiuosi, kad prie to sąmoningumo bent kažkiek prisidėsiu ir parašyta knyga.

Ką patartumėte atsidūrusiems panašioje situacijoje žmonėms, kurie jaučiasi bejėgiai matydami, kaip artimuosius užvaldo alkoholizmas?

– Daryti viską, kas įmanoma. Jei reikia parduoti automobilį ir išvežti artimą žmogų į kitą šalį reabilitacijai, taip ir padarykite. Jei reikia surišti ir tokiu būdu nuvežti į reabilitacijos centrą, taip ir padarykite. Jei reikia kovoti dėl to, kad mylimas žmogus pradėtų gydymą, kovokite. Baisiausia, ką galite padaryti – likti abejingi, pasiduoti iliuzijai, kad blogi dalykai nutinka kitiems, bet ne mums. Vėliau to amžinai gailėsitės taip, kaip dabar gailiuosi aš.