Tokia yra ji. Mano auklėtinė Lėja Grabauskaitė, aštuntokė Vilniaus „Genio“ progimnazijos pirmūnė.
Man regis, Lėja tiesiog širdimi jaučia, kas yra reikšminga, ir susitelkia tik į tai. Geri pažymiai mokykloje ne taip svarbu, kaip vidinė savijauta, tiki ji. Pirmiausia reikia siekti dialogo ir komunikacijos, megzti ryšius su aplinkiniais, bet nepamiršti išlikti savimi. O kai jautiesi puikiai, gerų mokymosi rezultatų pasiekti kur kas lengviau.
„Esu 8-tos klasės mokinė, todėl mokykloje jau tikrai tenka pasistengti. Aišku, be pažymių, namų darbų ar kontrolinių, taip pat svarbu ir tai, kaip jaučiuosi. Tarp mokinių visada būna įvairių vaikiškų dramų, tačiau aš stebiu savo vidinę savijautą, nebėgu nuo jausmų, pasitinku juos ir išgyvenu. Esu labai komunikabili, nebijau pasireikšti ar pirma pradėti su kuo nors bendrauti, nesivaržau ir tiesiog būnu savimi, taip daugumoje situacijų, ne tik mokykloje, pritampu“, – atvirauja Lėja.
Lėja atrodo rami, pareiginga, užtikrintai besiirianti per kasdienybę. Ji gauna tik geriausius pažymius, tačiau lengvai besišypsantys lūpų kampučiai išduoda vidinę laimę, pilnatvę, liepsnojančią kūrybinę ugnį. Esu tikra, kad tokią harmoniją garantuoja ne tik sėkmė mokykloje, bet ir palaikanti šeima.
„Visada, nepaisant to, kelintoje klasėje mokiausi, stengdavausi dėl pažymių, tikrai kartais mokslai atsibosdavo, ir dabar būna, atsibosta, tačiau vis tiek išlieka ta mintis, kad reikia stengtis toliau, nes viskas susiję su mano ateitimi. Jei noriu būti laiminga ir gerai gyventi, turiu kažką pasiekti. Apie ateitį jau dabar kalbuosi su savo tėvais. Tikrai nemanau, kad per anksti planuoti. Aš noriu žinoti, kas laukia, negyvenu vien šia diena“, – savo perspektyvas ir svajonių kontūrus drąsiai brėžia Lėja.
O svarbiausia, kad po mažą stebuklą ji spėja išpildyti kasdien. Gauti gerą pažymį, šiltai su kuo nors pasikalbėti, nusišypsoti, klasėje pasiūlyti naują idėją, sugerti ir suprasti pamokose išgirstą medžiagą, skleisti šilumą tiems, kurie aplink. Viskas atrodo labai paprasta? Ne visada. Kaip sako Lėja: „Tiesiog pabandžius vieną kartą, nereikia pasiduoti. Niekada. Sunkumų esu patyrusi. Bet viskas yra įveikiama.“
Visuomenėje ir žiniasklaidoje sklandant suvokimui, kad šiuolaikiniai mokiniai konfliktuoja su mokytojais, Lėja ramiai leidžia stereotipinėms klišėms plaukti pro šalį. Ji to tikrai nepatiria: „Įtampą mokykloje išauginti gali kažkokie nutylėti, užgniaužti dalykai, distancija, nepasitikėjimas. Bet aš tikiu, kad būtent bendrumo ieškojimas, pokalbiai, draugiškumas mano mokykloje padeda mokiniams sutarti su mokytojais. Suprantama, reikia būti mandagiai, siūlytis į įvairias veiklas, bet manau, kad smagiausia ir man, ir mokytojui būna, kai sugebam kalbėti nebūtinai dalykiškomis temomis, kai mokam pajuokauti, padiskutuoti apie paprastus gyvenimiškus dalykus. Tai kažkaip iškart pagerina santykius su mokytojais, jie geriau jaučiasi, o taip pat ir aš bei kiti.“
Gal tokia ir yra Lėjos misija? Sujungti žmones, atgręžti juos veidu į veidą, skatinti pastebėti gerumą kiekvieno širdyse, bendrauti, atsiverti? Juk mokykla pirmiausia ir yra žmonės, jų saitai, daugybė skirtingų socialinių sąveikų kiekvieną dieną, šimtai pasaulių, skirtingų, bet drauge ir tokių panašių.
Po pokalbio su manimi nueidama koridoriumi, Lėja šypsosi. O kiti šypsosi jai.
Gera mergaitė, galėčiau sakyti. Puikūs pažymiai, jokių praleistų pamokų, rūpestingi tėvai. Bet man, kaip auklėtojai, svarbiausia, kad ne ji būtų gera, o gera būtų jai. Jiems. Visoms toms jaunoms širdims.
Vilniaus „Genio“ progimnazijos 8a klasės vadovė Gintarė Pugačiauskaitė
