„Tautiškos giesmės“ autorius nesulaukė Vasario 16-osios, bet jo įsiūbuotas laisvės varpas iki šiol gaudžia plačiai ir galingai“, - sako šalies vadovė.

V. Kudirka - žymiausias XIX a. pabaigos lietuvių publicistas, „Varpo“ steigėjas, leidėjas ir autorius formavęs pozityvistinę lietuvių kultūros kryptį. V.Kudirka sukūrė „Tautišką giesmę“, tapusią Lietuvos Respublikos himnu, parašė eilėraščių ir satyrų, priklausančių lietuvių literatūros klasikai.

V.Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31d. Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, kur pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. 1871 m. baigęs pradžios mokyklą, įstojo Į Marijampolės gimnaziją. Didelę įtaką jam padarė Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ignoto Kraševskio, Vladislavo Syrokomlės, Julijaus Slovackio ir kitų lenkų rašytojų kūryba, ir jos veikiamas jis save gimnazijoje laikė gente lituanus, natione polonus. Dar gimnazijoje V.Kudirka pradėjo rašyti eilėraščius lenkų kalba.

Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas V.Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia jis mokėsi dvejus metus ir buvo pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Netekęs materialinės tėvo paramos, 1879 m. jis vėl tęsė mokslą Marijampolės gimnazijoje remiamas Zapyškio klebono kun. Jurgio Kolytos. Iš visų skyrėsi savo literatūriniais gabumais ir pradėjo leisti satyros ir humoro laikraštėlį „Klamstwo“ (Melas).

1881 m. V.Kudirka sidabro medaliu baigė gimnaziją, ir galėjo gauti Maskvos universitete stipendiją, tačiau jis be jokios piniginės paramos išvyko studijuoti į Varšuvos universitetą. Vienerius metus studijavo istorijos-filologijos fakultete, vėliau perėjo į medicinos fakultetą. Lėšų pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis pamokomis ir perrašinėdamas rankraščius.

Nors Varšuvoje V.Kudirka buvo stipriai veikiamas lenkų kultūrinės aplinkos, jis nebuvo abejingas lietuviškiems reikalams. 1883 m. pasirodęs laikraštis „Aušra“ paskatino V.Kudirką ne tik žengti kartu su tautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos priešaky, jai vadovauti. 1885 m. Aušroje pasirodė pirmasis spausdintas V.Kudirkos kūrinys - pasakėčia „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Tais pačiais metais dėl Karlo Markso „Kapitalo“ perrašymo hektografavimui, V.Kudirka buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš universiteto. 1887 m. vėl grįžo į universitetą, kurį baigė 1889 m. 1888 m jis įkūrė Varšuvos lietuvių studentų nelegalią draugiją „Lietuva“. Draugija 1889m. pradėjo leisti „Varpą“, kurį V.Kudirka kelerius metus redagavo.

1890-1894 m. V.Kudirka dirbo gydytoju Šakiuose. Rašė literatūrinius kūrinius, rinko tautosaką, komponavo muzikines pjeses. Susirgęs džiova, 1894 m. pabaigoje išvyko į Jaltą (Krymą) gydytis, bet dėl lėšų stokos 1895 m. grįžo į Lietuvą. Įsikūrė Naumiestyje, atsidėdamas tik literatūriniam darbui. Tais pačiais metais dėl lietuviškos veiklos buvo suimtas, bet greit paleistas. Sveikatai silpnėjant, 1895 m. išvyko į Sevastopolį. 1896 m. pavasarį grįžo atgal į Naumiestį.

Vos 40 metų V.Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 6 d. Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis), kur ir palaidotas.

Nuo 1890 m.V.Kudirkos iniciatyva buvo leidžiamas laikraštis „Ūkininkas“. 1890-1894 m. V.Kudirka dirbo gydytoju Šakiuose.

Nuo 1895 m. gyveno Naumiestyje, čia ir parašė „Tautišką giesmę“, kuri buvo išspausdinta 1898 m. šeštajame „Varpo“ numeryje. 1919 m. šis V. Kudirkos eilėraštis tapo Lietuvos himnu.

V. Kudirka rašė satyras, straipsnius, vertė dramas. Jo palikimas - tai satyriniai apsakymai „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, poezijos rinkinys „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“. Vincas Kudirka taip pat atsiliepė ir į modernios lietuvių kalbos tapsmą, prisidėjo prie lietuvių kalbos tobulinimo V.Kudirkos literatūrinį palikimą sudaro vertimai (Friedricho Šilerio „Orleano Mergelė“, „Vilius Telis“, A.Mickevičiaus „Vėlinių“ 3 dalis ir kt), poezija (rinkinys „Laisvos valandos“), satyros, publicistika (jiems buvo skirtas specialus „Varpo“ skyrius antrašte „Tėvynės varpai“), tautosakos darbai (liaudies dainų rinkinys „Kanklės“).

V.Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai nesiriboja vien XIX a. paskutiniu dešimtmečiu; ji siekia ir mūsų laikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos ir tebeaktualios, nes jis nustatė teisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės siekiančiai tautai.