Netikrinome įrašų, padarytų Varšuvos kavinėje „Sowa i przyjaciele“, nes šis faktas yra akivaizdus, ir asmenys, girdimi įraše, nebandė apskųsti tų įrašų autentiškumo.
Kaip rašo portalas mojekresy.pl., slapta kavinėje „Sowa i przyjaciele“ įrašytame pokalbyje tarp tuometinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radosław Sikorski ir tuometinio Lenkijos koncerno PKN Orlen valdybos pirmininko Jacek Krawiec, yra minimos dvi pavardės Lietuvos lenkų – Okinčic ir pono N (...). Žiniasklaida Lenkijoje blogai interpretavo antrąją pavardę, klaidingai parašant „Niklewicz“. Iš tikrųjų, kaip skelbė lenkų portalas Lietuvoje „Wilnoteka“, įraše aiškiai girdima pavardė „Niewierowicz“ - tuometinio energetikos ministro, šiuo metu vykdančio Lenkijos ir Lietuvos prekybos rūmų valdybos pirmininko pareigas, o privačiai – Česlav Okinčic sūnėno.
Okinčic ir Neverovič viešai nereagavo į minėto pokalbio turinį. O ten yra viena tema, į kurią verta atkreipti dėmesį. Sikorski neramina „kažkokie žalieji sertifikatai“, kurie yra naudojami kaip kliūtis „Orlen“ vystymuisi, o sprendimai šiuo klausimu priklauso nuo ministro.
Susisiekėme su asmenimis, paminėtais lenkų portaluose paskelbtuose straipsniuose, kurie patvirtino, kad tie įvykiai iš tikrųjų įvyko.
„Orlen“ investavo dideles sumas, perimant „Mažeikių naftą“. Įmonė, kad galėtų stabiliai veikti, privalėjo pastatyti naują vamzdyną, einantį link Baltijos jūros. Kas keletą metų Lietuvos Energetikos ministerija turėjo pasirašyti dokumentą dėl šios investicijos poveikio aplinkai. Šį sutikimą atitinkamu energetikos ministro potvarkiu reikėjo atnaujinti kas trejus metus.
Nebuvo šioje vietoje didesnių problemų, kol energetikos ministru netapo Okinčic sūnėnas. Staiga „Orlen“ susidūrė su problemomis, ministerija nepatvirtino dokumentų, delsė priimti sprendimą. Tuomet „Orlen Lietuva“ vadovas Ireneusz Fafara kreipėsi į energetikos ministrą dėl išaiškinimo. Ir čia prasidėjo keistas delsimo žaidimas. Renata Cytacka, tuometinė energetikos ministro pavaduotoja, apibūdino situaciją sekančiai: „Buvo labai keista. Ministras Neverovič asmeniškai prižiūrėjo „Orlen“ reikalus, ir niekas kitas neturėjo visos informacijos apie susidariusią padėtį. Dar daugiau, ministras mėgino permesti atsakomybę už sprendimo nepriėmimą Valentinui Mazuroniui, aplinkos apsaugos ministrui, lyg pastarasis blokavo sutikimo pasirašymą dėl tolesnio vamzdyno naudojimo“. Kaip pasakoja Renata Cytacka, buvo reikalinga akistata, siekiant išsiaškinti, kas sako tiesą. Dalyvaujant „Orlen“ atstovui Andrzej Kupiec, viceministrei Renata Cytacka ir LLRA-KŠS pirmininkui Valdemar Tomaševski, įjungus garsiakalbį buvo paskambinta ministrui Neverovič. Pastarasis tvirtino, kad tai ne jis o aplinkos ministras blokuoja minėtą dokumentą. Tuomet buvo paskambinta ministrui Mazuroniui, kuris pareiškė, kad nepasirašinėjo dokumento asmeniškai prašant Neverovič.
Štai tokiu budu buvo išsiaiškinta tiesa, o melas buvo nugalėtas. Mazuronis neatidėliotinai pasirašė dokumentą, o paskui, po tiesos išaiškinimo, atitinkamą dokumentą pasirašė Neverovič. Iškyla klausimas, kodėl taip keistai elgėsi ministras Neverovič ir kodėl išvis buvo privesta prie šios nepalankios koncernui „Orlen“ situacijos?
Žurnalistinio tyrimo metu nustatėme, kad energetikos ministrui delsiant su dokumentų, būtinų investicijų įgyvendinimui, pasirašymu, jo dėdė Okinčic bandė „palenkti“ koncerną „Orlen“ pasirašyti sutartį dėl teisinio įmonės aptarnavimo su nuosava teisine kanceliarija., kuri turėjo reprezentuoti „Orlen“ Lietuvoje, pažadant tuo pačiu greitą problemų išsprendimą.
Prekyba poveikiu tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje yra apibrėžiama kaip pasinaudojimas pažintimis ar tikėtina ar tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, imantis tarpininkavimo sprendžiant interesus už turtinę arba asmeninę naudą arba jos pažadą. Tai yra baudžiamosios veikos.
Deja, mūsų teisėsaugos sistema gali patraukti atsakomybėn už batonėlį arba neįpareigojančius pokalbius kavinėje, kaip buvo prezidento Rolando Pakso atveju. Tuo tarpu bandymas išpešti milijoninę naudą, pasinaudojant pareigomis ministerijoje, privačiai Okinčic kanceliarijai bent jau iki šiol yra toleruojamas. Galima spėti, kad Lietuvoje neskaito lenkų portalų. Po mūsų publikacijos tokie akivaizdūs faktai kaip prekyba poveikiu arba vertimas didžiausią Lietuvos įmonę „Orlen Lietuva“ pirkti milijonines paslaugas neturėtų likti be pasekmių.
