Judėjimo negalia – ne kliūtis vaidinti teatre
Judėjimo negalią turintis Danielius Jurevičius (23 m.) su mama Galina (64 m.) jau vienuoliktus metus gyvena socialiniame būste. Danielius – nuo mažumės domisi menu, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, užsiima keramika, medžio drožinėjimu, savarankiškai išmoko groti būgnu. Šiandien jis ir dainuoja, ir vaidina teatre. Danielius yra pasirodęs Snieguolės Dikčiūtės interoperoje „Meilė be mirties smėlynuose“ – bendrame Lietuvos žmonių su negalia sąjungos ir „Stalo teatro“ meniniame projekte. Šiais metais pristatytas dar vienas spektaklis, skirtas Lietuvos šimtmečiui, kuriame pasirodo ir Danielius, o jo palaikyti į pasirodymus ateina kaimynai.
„Norime gyventi įdomiai, kad būtų ką atsiminti, pamatytume gyvenime daugiau nei namų sienas, todėl dalyvaujame visur, kur tik pakviečia. Esu „varikliukas” sūnui, o jis – man. Svajoju, kad vieną dieną apie Danielių ir jo veiklą būtų sukurtas dokumentinis filmas”, – pasakoja Galina.
Šeima patogiai gyvena negalią turinčių žmonių poreikiams atitinkančiame dviejų kambarių bute pirmame aukšte Pilaitėje. Pasak Galinos, su neigiamu požiūriu Danieliui tenka susidurti keliaujant viešuoju transportu, kai išgirsta pašaipių frazių.
„Danielius stengiasi neigiamas emocijas vyti šalin ir savo negalios nesigėdyti, juk yra tiek veiklų, kurias jam dar reikia išbandyti. Likimas sūnui padovanojo talentą muzikuoti”, – pasakoja Galina ir priduria, kad vežimėlis niekada jam netrukdė siekti dar didesnių tikslų.
Galina yra baigusi slaugytojos padėjėjos ir siuvėjos kursus. Nors šiandien ji dirba valytoja, tačiau dažnai savo siuvimo įgūdžius tobulina neatlygintinai prisidėdama prie neįgaliųjų projektų ir akcijų Lietuvoje, kuriuose dalyvauja sūnus Danielius.
Tris vaikus augina viena
Dar viena socialinės reklamos dalyvė – Natalija (37 m.). Pati užaugusi vaikų globos namuose, šiandien viena rūpinasi trimis mažamečiais vaikais. Šeima šiuo metu yra įsikūrusi socialiniame būste, kuriame glaudžiasi jau devintus metus.
„Gyvenime buvo visko, esu padariusi daug klaidų, bet pagaliau jaučiuosi atradusi džiaugsmą vaikuose ir žvelgiu į viską naujomis akimis. Stengiuosi dėl vaikų, kad jie įgyvendintų savo svajones ir nenueitų klystkeliais”, – pasakoja Natalija.
Natalija paauglystėje matydama girtaujančius tėvus to negalėjo ištverti ir vieną dieną pabėgo iš namų. Atsidūrusi vaikų globos namuose ten baigė mokslus, įgijo pardavėjos profesiją. Šiandien ji ne tik atrado gyvenimo prasmę vaikuose, tačiau ir vėl atkūrė ryšį su mama, kuria ji taip pat mielai rūpinasi.
„Su kaimynais turime tradiciją per kiekvienas didžiąsias metų šventes susitikti ir pasikalbėti, pasidalinti savo džiaugsmais ir vargais”, – pasakoja Natalija ir priduria, kad tikisi gerai sutarti su kaimynais ir ateityje.
Įkvepiantys pavyzdžiai keičia požiūrį
Pasak Europos Sąjungos investicijų priemonę socialinių būstų įrengimui administruojančios Centrinės projektų valdymo agentūros direktorės Lidijos Kašubienės, visuomenė, vengianti socialinio būsto gyventojų kaimynystės, nesusimąsto, kad galbūt tai tvarkingi ir savo gyvenimą pagerinti siekiantys žmonės.
„Vien tai, kad asmuo gyvena socialiniame būste neturėtų tapti priežastimi jį smerkti ar „nurašyti“. Tikiuosi, kad šios įkvepiančios socialinio būsto gyventojų istorijos padės keisti stereotipinį mąstymą ir išankstinį nusistatymą prieš šeimas, kurios stengiasi įsitvirtinti ir būti pilnaverčiais bendruomenės nariais“, – sakė Lidija Kašubienė.
Socialiniuose būstuose gyvenantys Natalija ir Danielius su mama Galina dalyvavo socialiniame eksperimente „Aš – tavo kaimynas. Nerūšiuok manęs“, kuris parodė – kaimynams nepageidaujamų etikečių nelipdome, kai nežinome, ar jie gyvena socialiniame būste.
Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Marijampolės, Alytaus ir Panevėžio miestų lauko reklamose jau galima išvysti šių istorijų veidus, o socialinio eksperimento „Aš – tavo kaimynas. Nerūšiuok manęs“ vaizdo klipas rodomas ir socialiniuose tinkluose.
