Vaikų supratimas apie save ir savo pasiekimus pradeda formuotis dar kūdikystėje. Mažieji, stebėdami juos supančių ir ugdančių suaugusiųjų reakcijas, supranta, kas jiems sekasi, o kur dar reikia tobulėti. Pasak psichologės, būtent dėl šios priežasties suaugusieji, vertindami vaiko pasiekimus, turi siekti pusiausvyros, rašoma pranešime spaudai.

„Ugdydami vaikus privalome rasti kuo pasidžiaugti, kuo pasididžiuoti, už ką padėkoti, tačiau tuo pat metu argumentuotai pasakyti vaikui, kokiose srityse jam dar reikia pasistengti, kokius konkrečius pokyčius norėtume matyti“, – teigia specialistė.

Suaugusiųjų pareiga – skatinti tobulėti, o ne konkuruoti

Kalbantis su vaikais apie jų pasiekimus, itin svarbu vertinti jų asmeninę pažangą, pastebėti jų gebėjimų pokyčius, o ne skatinti varžymąsi lyginant vaikų gebėjimus tarpusavyje. Sėkmę patyrusiam vaikui, konkurencija gali sustiprinti pasitikėjimą savo jėgomis, tačiau priešingu atveju, vaikas, kuriam kažkas nepasisekė, gali pasijusti bejėgis ir prarasti norą veikti. Maža to, supratęs, kad yra ne toks gabus ar neturi tam tikrų savybių, vaikas, stengdamasis kitą kartą laimėti, gali griebtis apgaulės, manipuliacijų ar net patyčių.

Norint to išvengti, E. Gudelienė pataria su vaiku kalbėtis apie tai, kaip jo elgesys kito laikui bėgant, pavyzdžiui, pagirti už tai, jog prieš kelias savaites spalvindamas vaikas paliko daug tuščių tarpelių, o dabar jų yra vos keletas, arba pastebėti, jog prieš mėnesį mažasis kuprinę susidėdavo savarankiškai, tačiau dabar reikia raginti tą padaryti. Tokia reakcija vaikui leidžia pačiam įsivertinti savo pažangą ir geriau suprasti, su kokiais sunkumais jis susiduria.

Kaip pastebi psichologė, svarbiausia, jog vaikas darytų pažangą savo gebėjimų ribose: „Labai dažnai tenka teikti pagalbą vaikams, kurie, susidūrę su nepamatuotais suaugusiųjų lūkesčiais, patiria daug įtampos, nerimo, liūdesio, baimių ar net nusivylimo savimi. Nuolat klausiu tėvų, kas jiems svarbiau: gerai besimokantis ar laimingas vaikas. Kalbantis su vaiku apie jo pasiekimus nereikėtų persistengti ir užkrauti ne vaikiškų atsakomybių. Streso ir baimės nuvilti suaugusiuosius kamuojamam vaikui ne tik sunkiai seksis įveikti kasdienes užduotis, bet ir akivaizdžiai prastės jo emocinė būsena“.

Savęs įvertinimas – pamoka, kurią reikia išmokti

Tam, kad mažieji suprastų, kaip jiems sekasi vienoje ar kitoje srityje, juos ugdantys suaugusieji turėtų nuolat stebėti vaikų gebėjimų raidą. Šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis tą daryti iš ties lengva. Vaikai fotografuojami, filmuojami, ugdymo įstaigose yra kaupiami jų piešiniai, kontroliniai darbai, užrašomi reikšmingi komentarai, individualią vaiko pažangą galima vertinti ir skaitmeniniame „Eduka“ dienyne. Sukaupta informacija leidžia lengviau bendradarbiauti tėvams ir vaiką ugdantiems pedagogams, kurie drauge gali stebėti vaikų gabumų pokyčius.

Ši informacija, iš tėvų ir pedagogų lūpų, ugdo mažųjų savęs įsivertinimo gebėjimus. Jie kaupia informaciją, ją vertina ir analizuoja lygindami su jau turimomis žiniomis bei sukaupta patirtimi.

E. Gudelienė pabrėžia, jog vaikams daug vertingiau išgirsti suaugusiųjų įvardintus konkrečius faktus ir pastebėjimus apie jų elgesį, pavyzdžiui, „tu palaukei 2 min., esi kantrus vaikas“ arba „manau, kad esi labai kūrybingas – kiek daug kaladėlių panaudojai statydamas šį tiltą“, o ne vien pateiktas trumpas interpretacijas, kaip „tu kantrus“ ar „esi kūrybingas“. Kuo daugiau naudingos ir išsamios informacijos apie save žinos vaikas, tuo turtingesnis ir spalvingesnis bus jo vidinis pasaulis.

Psichologė Eglė Gudelienė kartu su kolege Asta Blande yra parašiusios populiarias tėvams skirtas knygas su labai praktiškais patarimais: „Vaikas pokyčių kelyje“ ir „Ypatingas vaikas: vienas ar kiekvienas“, kurias šiemet jau antrą kartą išleido „Šviesa“.