Veikiausiai daugelis gali apibūdinti, kokie akivaizdūs pokyčiai vyksta su mūsų kūnu, kai įsimylime. Pirmiausiai - ima svyruoti apetitas. Daugeliui valgyti visai nebesinori, kitiems dėl naujų jausmų ir jų sukelto streso maisto reikia kaip tik daugiau. Dar - keičiasi miego ritmas ar jo išvis nebelieka - kai kurie įsimylėjėliai kiauras naktis prasivarto lovoje nei bluosto negalėdami sudėti. Visa tai - dėl itin suaktyvėjusių jausmų, potyrių, išgyvenimų, naujų lūkesčių.
O galiausiai visa tai - tiesiog simptomai, išduodantys "meilės ligą". Šiuolaikinė medicina mano, kad meilė iš tikrųjų yra liga, turinti jai būdingą simptomatiką: „meilės karštinė," niekuo nepaaiškinama nuotaikų kaita, padažnėję širdies dūžiai, kvėpavimo sutrikimai, nemiga, apetito praradimas.
Mokslininkai šią „ligą" traktuoja kaip organizmo apsinuodijimą. Atrastos medžiagos, kurios išsiskiria žmogaus organizme jam įsimylėjus. Pasirodo, tai yra natūralūs organizmo išskiriami hormonai. Organizmą jie veikia panašiai kaip narkotikai.
Kuomet į akį krinta priešingos lyties būtybė, organizmas išskiria feniletilaminą. Tai susidomėjimo, potraukio hormonas. Įsimylėjus į kraują išskiriamas ir adrenalinas, kuris priverčia širdį plakti smarkiau, paaštrina pojūčius.
Po kurio laiko, jei jausmas abipusis, į kraują išsiskiria dopaminas - meilės ekstazės hormonas. Šios medžiagos – pakilios nuotaikos ir energijos šaltinis. Kaip ir nuo narkotikų, nuo šių hormonų atsiranda priklausomybė. Būtent dėl to, išsiskyrus ar meilės be atsako atveju, hormonų kiekis organizme ženkliai sumažėja ir žmogui prasideda depresija. Poros santykiams peraugus į intymesnį lygmenį, susijaudinimo metu išsiskiria oksitocinas.
Įsimylėjus žmogaus kraujas gali netekti iki 40 proc. proteino (šis preparatas padeda kitai medžiagai – serotoninui užtikrinti informacijos perdavimą tarp nervų ląstelių). Serotoninas yra viena iš svarbiausių medžiagų, atsakančių už daugelį smegenų veiklos funkcijų – reguliuoja miegą, skausmo pojūtį, emocijas ir seksualinį elgesį. Štai kodėl įsimylėjėlius dažnai kankina nemiga, o ir įsimylėjėlių poelgių neretai sveiku protu paaiškinti negalima.
Biochemikai paneigė ir „amžinos meilės" teoriją. Meilės hormonų koncentracija organizme piką pasiekia maždaug 18 – 30 mėn. laikotarpyje. Paskui ji pradeda mažėti. Meilė tampa paprasčiausiu įpročiu.
Parengta pagal ktu.lt
