Daug kas vaikystėje esame skaitę Vytautės Žilinskaitės knygą "Kelionė į Tandadriką". Ten rašoma apie vaikų išmestus, sulūžusius žaislus, kurie netoli sąvartyno laukia galimybės išvykti į savo svajonių planetą, ten būtų vėl sveiki, vėl reikalingi. Jie sėdėjo aplink eglę ir taip šventė Kalėdas. Tiesiog laukė stebuklingo skrydžio ir pasakojo savo istorijas. Tik kiek paaugusi supratau, kad tikrasis stebuklas buvo ne, greičiausiai sapne, įvykusi kelionė, o tai, kad jie susitiko, kalbėjosi ir taip šventė Kalėdas. Tai, kad jie turėjo viltį.
Vieną Advento vakarą ėjome namo. Bičiulis netoli šiukšlių dėžės pamatė numestą eglės šaką, šiek tiek aplūžusią. Pakėlė ją ir pasakė - čia bus mūsų eglutė. Kaip niekad aiškiai supratau - šįmet mes turėsime Kalėdas. Nejaučiau to rytais bėgdama į darbą pro melsvas Gedimino prospekto šviesas nei desperatiškai ieškodama dovanų prekybos centruose. Tačiau ta eglės šakelė leido kažką suprasti.
Nereikia nė sakyti, kad bet kokios šventės, tačiau ypač Kalėdų - esmė yra stebuklo laukimas. Ši paprasta mintis yra taip nuvalkiota po atvirukus, tai norėtųsi taip paprastai pamąstyti, gal paklausti, kas yra tas stebuklas, kaip jį išgyventi. Kaip išmokti gyvenime jausti stebuklą? Bent kartą per metus.
Įstrigo vienas tėvo Juliaus Sasnausko pamokslas, kuriame jis dalijosi savo, jauno seminaristo patirtimi, kaip jam buvo sunku mokantis homiletikos priimti kai kurias vyskupo Antano Baranausko mintis. Cituodamas vyskupą jis prisiminė, kad anot jo, pamokslas turi būti toks, kad "žmogaus širdį sugriaudintų". Ir ypač jaunam žmogui kėlė šypseną tas senovinės kalbos minkštumo ženklas ne vietoj, žodis kažkaip juokingai skambėti pradeda. Tačiau vėliau suprato, kad tame žodyje slypi šis tas daugiau. Sugraudinta širdis yra atvira širdis, ji gali negalvodama apie nieką paaukoti elgetai, tiesiog be jokių vertinimų pajausti jo gyvenimo vargą, sugraudinta širdis yra atvira ir grožiui. Iš esmės - tai yra vaiko širdis.
Besirausdama po užrašus radau nedidelį tėvelio rašinėlį. Nepamenu, ar taip buvo iš tikro, bet pats tekstas šį bei tą padeda pajausti. "Paprastai visiems giminaičiams, kuriuos sutinkame per Kalėdas, dovanas suruošdavau aš. Vienąkart, užmiršęs, kad su manim kartu eina trečiokė dukra, užėjau į knygyną ir nupirkau dvidešimt mažyčių atvirukų. Juos kabindavau prie dovanėlių, su vardais, kad netyčia dovanos nesusimaišytų. Dukra staiga nuliūdo ir ėmė ašaroti. Nepagalvojau, kad ji taip viską greit susies... Aš paklausiau: "Kas atsitiko dukryte?" Ji tik toliau graudinosi, purtė galvą ir nieko nesakė. Tada dar paklausiau: "Tu bijai, kad Kalėdų senelis šiemet pats dovanos negaus?" Ji linktelėjo ir stipriai mane apkabino. Tais metais dovanėlę jau gavau ir aš. Ji nebuvo nei taip meniškai supakuota, nei taip kaligrafiškai užrašyta, kaip kitos. Bet vis tiek ji man iki šiol brangiausia iš visų mano gautų dovanų."
Nepamenu, ką tais metais dovanojau tėveliui, bet vis tiek. Kol esame vaikai stebuklo vien laukiame - arba patys savaime esame stebuklas. Nenustojame mylimiesiems juo būti ir suaugę, bet bręsdami suprantame, kad dėl stebuklo turime ir patys šiek tiek pasistengti. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad tikėjimas stebuklu išnyksta. Vien tas tikėjimas, arba stebuklo ilgesys ir skatina jį kurti, ruošti tam savo širdis.
Geriau pamąsčius, žodžių šventė, švęsti prasmė - kyla nuo pašventinimo. Kažkodėl žmogus turi į pačią savo esmę įrašytą poreikį dalį metų dienų, dalį savo laiko - pašventinti, laikyti šventu. Kažkodėl per šventę natūraliai pasipuošiame, ant stalo tiesiame gražesnę staltiesę, kiekvienas turime sau mielų šventinių ritualų. Tiesiog be to grožio kūrimo gyvenime būtų labai liūdna. Visada žmogus nori ko nors gražesnio nei jo kasdienybė.
Įsižiūrėjus į tai, kaip kuriame šventes, nesunkiai atpažįstame, kad savo struktūra tai labai primena žaidimus, kuriuos žaisdavome vaikystėje. Kažką kurdavome, statydavome, ilgai ruošdavome, kad po to galėtume tame šiek tiek pabūti, "pažaisti", pasidžiaugti.
Mūsų poreikyje švęsti yra įrašytas vaikystės ilgesys. Nesvarbu, esame religingi, ar ne, bet vis dėl to - per Kalėdas užgimstantis Dievas ateina kaip vaikas. Ir pats būdamas stebuklas jis yra atviras kiekvienam stebuklui, kuris nutinka pasaulyje. Džiaugiasi jį sutinkančiais piemenėliais, jau kiek vėliau - Trimis karaliais, kurie atneša dovanas. Tačiau labiausiai jį pradžiugina nieko neatnešusio karaliaus šypsena.
Iš tiesų baltos Kalėdos yra mūsų svajonėse. Ir jos ateina mums besvajojant. Jei pamatome pamestą eglės šakelę, prie bažnyčios išmaldos prašantį elgetą, jei metame savo principus ir atleidžiame artimajam, jei susitaikę pasitiesiame baltą staltiesę, uždegame žvakę ir laužiame kalėdaitį.
Nieko ypatingo, nieko įmantraus nereikia. Tiesiog pabūti kartu tą dieną viską pamiršus, pasidžiaugti tuo, ką turi.
