„Tiesą pasakius, turėjo būti vienas vaikas – berniukas. O gamta iškrėtė pokštą – dvi mergaites“, – šypsosi Agnieška, kuri, nors šiek tiek jaunesnė, yra tiksli savo sesers Maženos kopija. Kopija, žinoma, tik fizine prasme, ir tai neįgudusiai akiai. Seserys stengiasi pabrėžti, kad yra visiškai skirtingos. Tai pasireiškė ir tuo, kad pasirinko skirtingas studijas – baigusi mokyklą Maženą pasirinko fiziką, o Agnieška – molekulinę biologiją.

Nepaisant stereotipų
Tiksliųjų ir gamtos mokslų pasaulyje, kur dominuoja vyrai, moteriai nėra lengva rasti vietą. Tačiau ir viena, ir kita sesuo prieštarauja šiam dėsniui. Siekti mokslinės karjeros joms netrukdo nei lytis, nei jaunas amžius –  abi tėra 26 metų. Agnieška ir Mažena yra kilusios iš Naujosios Vilnios, kur iš pradžių mokėsi „Žaliakalnio“ pradinėje mokykloje, o vėliau Juzefo Ignaco Kraševskio gimnazijoje. Išauklėtos lenkų aplinkos ir tradicijų, niekada neturėjo jokių sunkumų patekusios į lietuvių aplinką. Kolegos ir iš vienų, ir iš kitų studijų išrinko Agniešką ir Maženą seniūnėmis. Dabar jų darbo aplinka yra daugiatautė, o vyrauja anglų kalba.

Jau antrame kurse dėstytojai pastebėjo seserų potencialą, jos nuo vaikystės pasižymėjo aktyvumu ir noru dalyvauti įvairiuose renginiuose. Abi niekada neapsiribodavo vien privaloma programa, abi yra aktyvios visuomenininkės.

„Prisimenu, kai studijų metais rasdavau sunkaus uždavinio sprendimą, dėstytojai klausdavo manęs, ar nesu kartais Vilniaus licėjaus absolventė. Paneigdavau ir išdidžiai atsakydavau, kad esu baigusi J. Kraševskio gimnaziją“, – „Vilniaus krašto savaitraščiui“ pasakoja Mažena. Jos sesuo priduria, kad populiarinti savo mokyklą joms buvo didelis malonumas, nes aukštosios mokyklos (šiuo atveju Vilniaus universitetas) renka duomenis apie tai, kokios mokyklos yra potencialios būsimų talentų kalvės.

Ar buvo sunku lenkėms – juo labiau kad ir vardas, ir pavardė atskleidžia tautybę – rasti savo vietą tarp lietuvių. Kol kas nei Agnieška, nei Mažena neturi neigiamos patirties šiuo klausimu. Kartais kuris nors dėstytojų aiškindamas mokslines vingrybes pasišaipydavo iš lenkų, tuomet auditorija nutildavo ir laukdavo Maženos reakcijos, tarsi jos leidimo prapliupti juoku… „Juokingos situacijos manęs neįžeisdavo. Mėgstame pajuokauti įvairių tautybių tema. Man tapus seniūne, kolegos juokais pasakė: „Na, dabar mums vadovaus Pilsudskis.“ Taip mane pavadino“, – juokiasi Mažena ir pabrėžia, kad per egzaminus dėstytojai visų pirma vertina žinias ir kūrybiškumą. Seserys yra įsitikinusios, kad mokslo pasaulis gali būti ir yra virš bet kokių nusistatymų.

Bio – mano aistra
Agnieška baigė bakalauro studijas – molekulinę biologiją –  VU Gamtos mokslų fakultete. Jos darbas buvo susijęs su medicina – molekuline onkologija.

„Dar prieš baigiant mokyklą man imponavo medicina. Tačiau supratau, kad medicinos pasaulis yra labai platus, kad tai – ir moksliniai tyrimai, kurių rezultatai kada nors bus pritaikyti praktiškai. Plačiai suprantamas bio- tapo mano aistra“, – pasakoja Agnieška, kuri savo magistro darbą Žmogaus genomo tyrimų centre vadovaujant prof. Kęstučiui Sužiedėliui skyrė onkologinei tematikai. Jos tyrimų objektas – genetinė medžiaga ir jos polinkis į onkologinius susirgimus. „Tyrinėjau pokyčius genuose, kurie priklauso ne nuo paveldimumo, o nuo aplinkos, mitybos ar evoliucijos“, – aiškina ir priduria, kad tokie tyrimai duoda mokslininkams atsakymą į tai, kas lemia, kad žmogus suserga vėžiu, kai, pvz., jo šeimoje ir tarp giminių nėra sirgusių onkologinėmis ligomis.

Dar studijuodama Agnieška dalyvaudavo konkursuose, kurie atvėrė jai kelią į tarptautines konferencijas. Paskutiniais magistrantūros metais buvo net gavusi pasiūlymą dėstyti hormonų biochemiją medicinos studentams. Kaip pati sako, siūlymas buvo labai patrauklus, juo labiau kad Agnieška turi ir pedagogo gyslelę. Būdama studentė važinėjo į mokyklas, susitikdavo su abiturientais, padėdavo jiems rinktis studijų programas, rengė korepeticijas.
Tačiau laimėjo praktiškumas. Norėjo pirmiausia įgyti daugiau patirties. Jos darbo vieta tapo moderniųjų biotechnologijų kompanija „Thermo Fisher Scientific Baltics“, kurios Baltijos regiono skyrius veikia Vilniuje. Ši daugiatautė JAV kompanija pirmauja genetinių testų bei precizinės laboratorinės įrangos rinkoje.

„Rengiame įvairią medžiagą, instrumentus ir testus pagal mokslininkų iš viso pasaulio užsakymus. Vedame konsultacijas, kartu stengiamės rasti kuo geriausią sprendimą, kad produktas atitiktų kliento lūkesčius. Be kita ko, ruošiame testus  ląstelių tyrimams, tiriame bakterijas, pvz., jų atsparumą antibiotikams, gaminame hematologinius reagentus“, – aiškina Agnieška, kuri pernai gavo geriausio trijų Europoje (kitų du veikia Vokietijoje ir Škotijoje) veikiančių skyrių darbuotojo nominaciją. Dalyvauja įvairiose Europos šalyse organizuojamuose seminaruose ir konferencijose. Firma aptarnauja klientus 8 kalbomis – anglų, lenkų, rusų, lietuvių, ispanų, prancūzų, olandų, italų, vokiečių. Pirmas keturias Agnieška moka puikiai, dabar mokosi prancūzų kalbos, nors mokytis šios kalbos paskatino ne tik darbas, bet  apie tai vėliau... Telefonai ir laiškai iš viso pasaulio: Rusijos, Kazachstano, Turkmėnistano, Vakarų Europos šalių ir net Jungtinių Arabų Emyratų ar Pietų Afrikos Respublikos.

Vieta po saule fizikui
„Radau savo vietą po saule ir džiaugiuosi, kad esu toje aplinkoje, kur kiekvienas mane supranta ir kur galiu dalytis savo apmąstymais, pasiekimais ar abejonėmis“, – apie savo mokslo kelią pasakoja Mažena, baigusi taikomosios fizikos bakalauro studijas, o jos magistro darbas buvo iš puslaidininkių technologijų. Rašo doktoratą iš kvantinės optikos. Darbo tema: „Taškiniai defektai boro nitride kaip pavienių fotonų šaltinis“. „Tiesiog tyrinėju deimantus ir jų defektus (atomo struktūroje)“, – aiškina jauna doktorantė, kuri šį semestrą pradėjo dėstyti fizikos trečiakursiams.

Laimingiausia vieta po saule Maženai yra Fizinių ir technologijos mokslų centras. Čia gali susitelkti prie savo darbo, čia ji yra žvaigždė. Viena iš nedaugelio moterų centre ir vienintelė savo tyrimų grupėje.

„Centras buvo įkurtas 2010 m. kelių atskirų institutų pagrindu. Centro vadovybė, be kita ko, stengiasi pritraukti į Lietuvą mokslininkus, kurie iš jos išvyko ir padarė karjerą užsienio aukštosiose mokyklose. Vienas tokių – jos disertacijos vadovas dr. Audrius Alkauskas. Grįžo į Lietuvą iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje“, – pasakoja Mažena, kurią visiškai įtraukė mokslinis darbas.

 Jos tyrimų grupė bendradarbiauja su mokslininkais iš Europos, JAV ir Australijos – kartu daro tyrimus, susitikinėja konferencijose, rengia paskaitas. „Tai neapsakomas jausmas, kai turi galimybę dalyvauti 10 tūkstančių mokslininkų suvažiavime. Turi progą pasikalbėti su profesoriais, kuriuos pažįsti tik iš jų straipsnių ar knygų“, – sako Mažena.

Be to, Mažena pirmininkauja jaunus fizikus vienijančiai organizacijai „European Physical Society Young Minds Vilnius“, kuri yra viena iš kasmet rengiamų mokslinių konferencijų „Open Readings“ organizatorių. Tai jos dėka į Vilnių atvyko mokslo pasaulio žvaigždės, tokios kaip Nobelio premijos laureatas olandų mokslininkas Ben Feringa. Į šiemet rengiamą konferenciją, be kita ko, atvyks profesorius iš NASA Richard Brice Hoover.

Kiek save prisimena, Maženą visuomet traukė tai, kas sudėtinga – mėgo ieškoti ir rasti atsakymus į sunkius klausimus. „Dabar savo studentams sakau, kad nebijotų ieškoti, eksperimentuoti. Klaidos kartais mus šio to išmoko“, – pasakoja Mažena, džiaugdamasi darbo su studentais patirtimi.

Pastaruoju metu Maženos įskaitoje – net dvi pergalės. Jos darbas ir paskaita apie defektus atomo struktūroje buvo pripažintas geriausias Lietuvos mokslų akademijos surengtoje VIII Jaunųjų mokslininkų konferencijoje. Šiuos darbus vertina ir asociacija „Infobalt Lietuva“. Siekdami užtikrinti kuo geresnes sąlygas teleinformacijos technologijų sektoriui,  jie steigia stipendijas mokslininkams už  novatoriškiausias idėjas. Mažena – viena iš trijų – gavo stipendiją už savo publikaciją. „Pirmą kartą teorinės fizikos darbas buvo pastebėtas ir įvertintas stipendijos steigėjų. Tai geras ženklas mokslininkams“, – teigia Mažena.

Flirtas su mokslu
Jau pusę metų Mažena yra laimingai ištekėjusi. Greta mergautinės pavardės parašė vyro pavardę – Sinkevičienė. Jos vyru tapo Jurgis Sinkevičius, metais vyresnis studijų kolega, kuriam Mažena krito į akį dar mokslų pradžioje. „Savo studijas panaudojo kiek kitaip nei aš: tapo programuotoju. Uždirba pinigus ir išlaiko žmoną mokslininkę.Imponavo man tuo, kad nebijojo stiprių ir inteligentiškų moterų. Supranta mano pomėgį, pritaria jam, ir jam netrukdo mano „flirtas su mokslu“, – sako Mažena, o šypsodamasi priduria: „Kadaise žadėjau, kad iki 30 metų bus tiks mokslas ir net negalvosiu apie santuoką. Bet gyvenimas pateikė kiek kitokį planą, kai tarp fizikų suveikė meilės chemija.“

O Agnieškos vaikinas yra prancūzas, juodu susipažino dirbdami toje pačioje srityje. Norėdamas būti arčiau Agnieškos, persikėlė į Lenkiją ir net mokosi... lenkų kalbos. Savo ruožtu Agnieška mokosi prancūzų kalbos pagrindų. „Kas bus su mumis toliau, laikas parodys. Emanuelis, nors yra europietis, užaugintas kiek kitokios kultūros ir tradicijų, nei aš, todėl stengiamės rasti tą aukso vidurį, kuris mus suvienys“, – dalijasi pastebėjimais Agnieška.

Abi seserys, kaip dažnai būna tarp dvynių, tarpusavyje labai artimos. Priklauso poezijos asociacijai „Młoda Awangarda Wileńska“, dalyvauja poetų bendruomenės renginiuose. Yra išleidusios kelias eilėraščių knygas. Galbūt poetams būdingas jautrumas lėmė, kad į mokslo pasaulį nežvelgia vien per taisyklių ir teorijų prizmę. Apie savo atradimus sugeba pasakoti valandų valandas, sudominti ir suintriguoti.

„Pakeldama telefono ragelį šypsausi, nes žinau, kad mano teigiamą nusistatymą ir optimizmą klientai jaučia net per telefoną ar elektroninį laišką“, – aiškina Agnieška. Merginos puoselėja šeimyninius susitikimus. Ir nors Mažena jau pusmetį negyvena tėvų namuose, abi nuolat susitinka. Ypatinga joms yra Močiutės diena, kai sausio 21 d. Agnieška švenčia savo vardadienį. Todėl rūpinasi, kad toji diena būtų ypatinga. „Moterys mūsų šeimoje turi stiprius genus. Esame visos panašios – močiutė, mama ir mes, anūkės. Giminės senjorė džiaugiasi mūsų apsilankymais. Ir nors ne iki galo supranta, kuo užsiimame (pasakoja, kad Mažena skaičiuoja žvaigždes, o Agnieška tyrinėja pievoje skraidančius drugelius), visuomet pabrėžia, kad mumis didžiuojasi“, – pasakoja seserys.

„Kadangi nebuvome tas laukiamas sūnus, tėtis pasirūpino mūsų „vyrišku“ auklėjimu. Lankėme karatė treniruotes. Agnieška plaukiojo ir žaidė tinklinį. Šiose sporto šakose atstovavo savo kursui studijų metais“, – pasakoja Mažena. O į klausimą, kaip žmonės jas atskiria, sako, kad būna įvairiai. Pačios irgi nevengia pajuokauti. „Kartais pakviesdavau seserį į paskaitas, kurios domino mane mažiau, o ją labiau. Dėstytojai vertindavo ne tik lankomumą, bet ir aktyvų dalyvavimą. Mažena sėdėdavo pirmoje eilėje ir galėjo parodyti fizikos žinias, o tuo metu aš „ilsėjausi“ paskutiniame suole“, – pasakoja Agnieška. Ji jau nesistebi, kai visiškai svetimas žmogus prieina prie jos gatvėje, apkabina ir kažką pasakoja. „Panašiai būna, kai lankausi pas Maženą darbe. Sveikinuosi su visais, nes žmonės ne iš karto pastebi, ar sutiko mane, ar seserį“, – aiškina Agnieška.

Merginos nepyksta, jei kažkas jas supainioja: tarp klasės draugų ar artimų bičiulių tai nutinka retai. „Mokykloje, tarp draugų, galėjome atleisti klaidas – jos mus pralinksmindavo. Širdies  reikaluose – vaikinui siekiant mūsų prielankumo – pirmasis egzaminas, kurį turėdavo išlaikyti – mus atskirti“, – juokaudamos pasakoja Agnieška ir Mažena. Tokios panašios ir tokios skirtingos.

Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis