Per gyvavimo laikotarpį mokykla tris kartus keitė savo „gyvenamąją vietą“, keturis kartus – pavadinimą, išgyveno daug reorganizacijų, pokyčių ir grėsmių, pakeitė mokymo kryptis, tačiau vienas dalykas liko nepakitęs – buvo, yra ir, duok Dieve, dar ilgai bus –šiaip ar taip su Vilniaus krašto žemės ūkiu susijusių specialistų kalvė.

Nepasimetė

Diplomus joje gavo 5323 auklėtiniai – agronomai, zootechnikai, technikai-mechanikai, technologai ir namų ūkio ekonomai, virėjai, technikos priežiūros verslo darbuotojai, kaimo turizmo organizatoriai, automobilių mechanikai ir t. t.

„Džiugiais“ kolektyvinio ūkininkavimo metais Vilniaus krašte faktiškai nebuvo kolūkio ar tarybinio ūkio, kur nebūtų dirbę Baltosios Vokės mokyklos auklėtiniai. Po santvarkos pokyčių dauguma jų rado savo vietą naujojoje realybėje, tapdami bendrovių vadovais, įkurdami savo ūkius, atidarydami automobilių servisus, eidami pareigas įstaigose. Žodžiu, nepasimetė.

Bedarbių gretų nepapildys

Dėl auklėtinių ateities yra rami ir l. e. Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokyklos direktoriaus pareigas Vanda Jarmalkovič. Ji yra tikra, kad vaikinai ir merginos nepapildys bedarbių gretų ir susiras darbą.

„Paklausa profesinių mokyklų rengiamiems specialistams yra didelė ir nuolat auga. Tai įrodo tyrimai, iš kurių matyti, kad darbo rinka yra persisotinusi specialistų su aukštuoju išsilavinimu, o trūksta profesines mokyklas baigusių darbuotojų“, - problemos esmę atskleidžia V. Jarmalkovič.

Jai pritaria ir praktinio mokymo vadovė Alina Komar, kuri sako, kad mokyklos auklėtiniai atlieka praktikas geriausiuose automobilių servisuose, kaimo turizmo sodybose, viešbučiuose, viešojo maitinimo įstaigose. „Mūsų auklėtinius aukštai vertina darbdaviai. Daugelis jų dirba minėtose įstaigose, o šios noriai priima kitus mokinius. „Buvusieji“ padeda, duoda profesinių patarimų ir dažnai – pasibaigus praktikai – siūlo įsidarbinti“, - su pasididžiavimu sako ponia Alina. Anot jos, yra buvę atvejų, kai į juos kreipėsi aukštąją mokyklą baigę asmenys, panorę išmokti konkrečios profesijos.

Mokinių savivaldos pirmininkas Andžej Silko yra baigęs muzikos kolegiją, o šiuo metu antrus metus studijuoja automobilio mechaniko specialybę. Kaip patikino, nors smuiko neapleido, tačiau atrado save ir naujame vaidmenyje.

Mokyklos pranašumas yra tai, kad ji netoli sostinės, „viskas po ranka“. Be to, automechanikai turi didesnių galimybių, nes gali remontuoti ir žemės ūkio techniką.

Patrauklūs projektai ir praktikos

Mokykla Baltojoje Vokėje visada garsėjo tuo, kad čia sukuriamos geros sąlygos auklėtiniams. Jų reikmėms - bendrabutis su simboliniu 13 litų mėnesio mokesčiu ir valgykla, jau daugelį metų siūlanti skanių ir pigių patiekalų. Mokiniai gali lankyti būrelius, dalyvauti projektuose, taip pat – ir tarptautiniuose. Aktyviausiems suteikiama galimybė išvykti į užsienį – ir ne tik į Lenkiją. Pagal „Comenius“ projektą jaunimas neseniai viešėjo Vokietijoje, o po Naujųjų metų 24 auklėtinių grupė vyks į praktikas Ispanijoje ir Portugalijoje.

„Su gimininga Ostrudos (Ostróda) mokykla įgyvendinamo projekto „Žmonės ir likimai“ tikslas buvo rasti giminaičių Lenkijoje ir Lietuvoje. Po repatriacijos, trėmimų giminystės ryšiai buvo nutrūkę, o įgyvendinant projektą - atsinaujino. Abi pusės pripažino, kad projektas sulaukė didelio atgarsio ir jį būtina tęsti“, - nedvejodama sako Vanda Jarmalkovič.

Įveikti barjerus

Tokios iniciatyvos yra ypač vertingos, nes labai daug Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokyklos mokinių yra kilę ir asocialių ar nepilnų šeimų. Pasak Annos Adamovič, pradėdami mokytis jie dažniausiai būna užsidarę ir pasišiaušę lyg ežiai. „Pasitaiko disciplinos problemų, tačiau dažniausiai jos kyla ne dėl piktos valios, o dėl nežinojimo, auklėjimo stokos, pavyzdžių nebuvimo, atskyrimo jausmo, įsižeidimo ant visų, atsidavusio žmogaus, su kuriuo būtų galima pasidalyti išgyvenimais, nebuvimo, - liūdnai sako interpersonalinės komunikacijos dėstytoja. - Mūsų uždavinys – tuos barjerus pralaužti, parodyti kitą pasaulį, geresnio gyvenimo ilgėjimąsi nukreipti tinkama linkme, suteikti viltį ir įtikinti, kad jų likimas priklauso nuo jų pačių.“

Dėstytoja pripažįsta, kad tai padaryti nelengva, nes jaunimas neieško patarimų klausdami pedagogų, o gyvenimo ir sėkmės receptų semiasi iš virtualios erdvės.

Ne tik bendradarbiavimas, bet ir konkurencija

Svarbi mokyklos veiklos kryptis – bendradarbiavimas su panašios pakraipos mokyklomis Lenkijoje, Latvijoje ir Vokietijoje. Mokykla bendradarbiauja su žemės ūkio mokyklomis Ostrudoje (Ostróda), Marianove (Marianowo), Bonine (Bonin), Gižycke (Giżycko), Golotčiznoje (Gołotczyzna), Varšuvos aukštąja žemės ūkio mokykla, Liublino žemės ūkio akademija. Bendradarbiaujant su Varšuvos aukštąja žemės ūkio mokykla įvyko vienuolika mokslo konferencijų, išleista 11 knygų kaimo turizmo problematika ir apie Vilniaus krašto, Mazovijos ir Palenkės turizmo trasas. Apie 300 mokyklų auklėtinių tęsė mokslus šioje aukštojoje mokykloje, o geriausi – apgynė magistro darbus.

Savo ruožtu Liublino žemės ūkio akademija padovanojo mokyklai 0,5 ha ploto žemaūgių vaismedžių sodą bei dekoratyvinių krūmų kolekciją. Giminingos mokyklos kituose miestuose rengė seminarus, nemokamas praktikas bei mokymus tiek mokiniams, tiek mokytojams. „Visuomet mus priimdavo nuoširdžiai ir svetingai“, - papatikno ponia Vanda.

Bendradarbiavimas su Lenkija – tai ne tik pliusai, mat Lomžoje ir Suvalkuose naujai įkurtos profesinės mokyklos pradėjo „medžioti“ potencialius Baltosios Vokės mokyklos mokinius, pradėjo vilioti stipendijomis ir patraukliomis išvykomis. Esant demografiniam nuosmukiui, masinei jaunimo, kuris nori turėti viską ir iš karto, emigracijai, ši konkurencija yra juntama ir didele dalimi koreguoja plėtros ir mokinių skaičiaus didinimo planus.

Konkurentės be šansų

Tarp jaunimo itin populiari išlieka mechaniko specialybė, tačiau vis didesnį susidomėjimą, net – ir vaikinų, įgauna virėjo profesija. Kulinarijos paslapčių jų moko Lilija Vasilevska, kuri, anot kolegų, yra tokia puiki dalyko žinovė, kad „virimo meno galėtų išmokyti net stalo koją“. Savo pagamintais pyragėliais mus – „Kurier Wileński” ir „Vilniaus krašto savaitraščio“ žurnalistus – pavaišino Anastazija Korvel ir Sandra Kazakevičiūtė. Sakoma, kad kelias į vyro širdį veda per skrandį, ir jeigu tai tiesa, tai jų konkurentės neturi jokių šansų.

Itin populiari šiuo metu yra ir kaimo turizmo organizatoriaus profesija.

Lašas poreikių jūroje

Mokyklos vadovybė nesnaudžia ir be šiuo metu siūlomų specialybių planuoja pasiūlyti dar socialinio darbuotojo, kraštovaizdžio architektūros specialisto ir atsinaujinančių išteklių energijos gamybos įrenginių ir sistemų techniko specialybes. Anot direktorės, pedagogų kadrai tikrai atlaikys naujus iššūkius, nes dauguma jų yra mokytojai ne tik pagal išsilavinimą, bet ir pagal pašaukimą, turintys Dievo dovaną ir darbui su jaunimu pasiryžę atiduoti beveik viską.

„Anna Adamovič, Regin Grydz, dr. Teresa Maskalianec, dr. Janina Veličkienė, Honorata Gavrilovskienė, Antonina Pomecko, Halina ir Zygmunt Stankevičiai, dr. Romuald Sadkevič – tai dėstytojai iš didžiosios raidės“, - su pasididžiavimu vardijo V. Jarmalkovič. Ji dar pridūrė, kad dalis jų – šios mokyklos auklėtiniai. Mokytojai su nostalgija prisimena laikus, kai mokykla buvo aukštesnioji ir joje mokėsi per 600 mokinių (šiuo metu – apie 300). Gyvena viltimi, kad seni šlovės ir klestėjimo laikai galbūt dar grįš ir mokykla atgaus savo populiarumą ir spindesį. O kol kas reikia galvoti apie tai, kaip išgyventi, iš kur gauti pinigų remontui ir t. t. Mokykla suaugusiesiems organizuoja mokamus mokymus, kuriuose, kaip sakė dėstytoja Jelena Hejbovič, dalyvauja kaimo gyventojai, rengia ūkininkavimo pradmenų kursus, nuomoja patalpas, tačiau gaunamos lėšos tėra lašas poreikių jūroje...

Zygmunt Ždanovič