Istorijos mokytojas senjoras Hernyk Borkovski iš Nemenčinės apylinkių yra, ko gero, vyriausias amžiumi savanoris Vilniaus rajone. Jau beveik 10 metų jis lanko Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centro globotinius. „Iš karto po mūsų Centro atidarymo pats atėjo, prisistatė ir pasakė, kad norėtų padėti. Nuo tada lankosi čia sistemingai, organizuoja globotiniams įvairius užsiėmimus, pokalbius, padeda organizuoti neįgaliųjų sporto šventes, rengia ekskursijas po miestelio apylinkes, nes yra didelis vietos krašto istorijos žinovas ir mylėtojas“, - pasakoja Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centro direktorė Jadvyga Ingelevič.

„Idėja aplankyti Centrą gimė spontaniškai, tiesiog pajutau tokį poreikį. Būdamas pensininkas turiu daug laisvo laiko, todėl galiu jį skirti kitiems. Turbūt esu vyriausias amžiumi savanoris. Padedu, kiek galiu“, - pasakoja ponas Henryk. Vyras ateina į Centrą kelis kartus per mėnesį, organizuoja globotiniams geografijos, istorijos užsiėmimus, įvarius konkursus, susitikimus, net – debatus aktualiomis temomis.

Šiemet Nemenčinė mini 675-ąsias metines, todėl daug dėmesio skyrė šio miesto istorijai. „Kai ateinu, mane maloniai pasitinka. Vaikinai iš karto bėga pas mane, tikrina, kokių knygų atnešiau ir klausia, kas jose parašyta. Nieko tokio, kad greitai pamiršta, ką jiems skaičiau, pasakojau. Svarbiausia - pabūti su jais, kalbėtis, diskutuoti“, - sako ponas Borovski, kuriam teikti pagalbą nėra kokia nors pareiga, o tiesiog pomėgis.

Jaunimas turi daug idėjų
Centras turi daug draugų ir tarp studentų bei moksleivių – tiek iš Nemenčinės, tiek iš Vilniaus. Per atostogas dvi mokinės atvažiuoja net iš Juodšilių. „Jaunimas turi daug idėjų, kartais – pašėlusių, tačiau tai irgi gerai, nes įneša kai ką naujo. Turime daugiau nei 10 nuolatinių savanorių. Vieni gali daugiau laiko skirti, kiti – mažiau, tačiau visus priskiriame prie savanorių. Ateina kartais paprasčiausiai pabūti su mūsų globotiniais, sužaisti su jais šaškėmis, pasikalbėti, pasivaikščioti“, - pasakoja J. Ingekevič ir pasidžiaugia, kad daugelis nutarė tęsti pagalbą atidirbę Centre vadinamąsias visuomenines valandas, kurių reikalaujama mokykloje. Dali savanorių yra susijusių giminystės ryšiais su darbuotojais.

Kaip sako direktorė, ypač svarbi savanorių pagalba per įvairias išvykas, ruošiantis šventėms, renginiams. „Tačiau nepasakyčiau, kad jaunimas ateina pas mus aktyviai. Mūsų įstaiga yra specifinė, reikia turėti vidinio ryžto. Tačiau kai turi noro, galima pasireikšti įvairioje veikloje. Tai nereiškia, kad galime pasiūlyti savanoriams darbus, kurie viršytų  jų fizines galimybes. Esame už juos atsakingi. Tai yra uždavinys mums, kad tas žmogus mums padėtų ir turėtų pasitenkinimą iš to, ką daro“, - sakė ponia Jadvyga.

Vidinis pagalbos poreikis
Savanorystė Lietuvoje yra sunorminta 2011 metais priimto Savanoriškos veiklos įstatymo. Įstatymas reglamentuoja savanorių priėmimą, jų teises ir pareigas bei prievoles.

Kaip sakė gyvūnų prieglaudos „SOS gyvūnai“ direktorė Ilona Reklaitytė-Mezenceva, savanorių specialiai neieško. „Žmogus turi turėti vidinį poreikį būti savanoris. Dažniausiai žmonės patys randa organizacijas, įstaigas, kuriose norėtų padėti visuomeniniais pagrindais. Ir yra tam pasirengę“, - pabrėžia direktorė, kartu pridurdama, kad į prieglaudą ateina daug žmonių, norinčių padėti, tačiau ne visi tampa savanoriais. „Nepriimame visų iš eilės. Lieka tie, kurie iš tikrųjų myli gyvūnus, kurie nori padėti jiems, o – ne man“, - sako I. Reklaitytė-Mezenceva. Ji patikino, kad savanoriais gali tapti visi, tačiau aktyviausias vis dėlto yra jaunimas. „Jauni žmonės turi daugiau jėgų, dar nėra sukūrę šeimų, o suaugusiems šeimyninės pareigos, darbas neleidžia visuomeniniais pagrindais skirti daug laiko gyvūnams. Todėl savanorių būrį dažniausiai papildo jauni žmonės“, - sako ponia Ilona.

Gyvenimo mokykla
Tai, kad vyresniems žmonėms ne tik reikia pagalbos, bet ir jie patys gali padėti kitiems, liudija 2009 metais prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos įkurtas Senjorų klubas.

Kaip sakė Zita Juškienė iš Raudonojo Kryžiaus draugijos, klubo nariai susitinka, kad nesijaustų vieniši, remia vieni kitus, mokosi ir padeda kitiems integruotis į visuomenę. Padeda ir savo bendraamžiams, kuriems reikia dėmesio ir paramos, nes tik panašios patirties žmonės geriausiai supranta vieni kitus. Taigi lanko senyvo amžiaus žmones, skaito jiems knygas, lydi į bažnyčią ir t. t. „Dažnai žmonės mums net paskambina, prašydami įtraukti vyresnio amžiaus jų tėvus į veiklą|“, - pasakoja ponia Zita.

„Mūsų savanoriai suteikia mums daug energijos, užsidegimo ir idėjų. Netgi daugelio dalykų iš jų pasimokome. Du kartus per savaitę pas mus ateina moksleiviai, harceriai, dalyvauja užsiėmimuose su mūsų globotiniais“, - pasakoja Juodšilių seniūnijos bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorė Renata Adamovič. Padeda ir suaugusieji. „Turime daug draugų tarp gidų, kurie organizuoja mūsų globotiniams nemokamas ekskursijas po Vilnių. Padeda mums ir choreografė iš Juodšilių Šv. Uršulės Leduchovskos vidurinės mokyklos. Džiaugiamės, kad turime tiek daug draugų“, - sako R. Adamovič.

Kaip tikina J. Ingelevič, savanorių pagalba nėra vienpusė. „Savanoriai iš mūsų išmoksta bendravimo, tolerantiškumo, kito žmogaus priėmimo, o taip pat daugelio praktiškų dalykų – pavyzdžiui, kaip laiptais nuvežti žmogų vėžimėlyje. Patys pripažįsta, jog turi pasitenkinimą iš to, kad gali padaryti kai ką gero kitiems. Be to, tai jiems – ir gyvenimo mokykla.

Ivona Klimaševska
Vilniaus krašto savaitraštis