Tik pa­gal­vok, ar ne keis­ta, kad at­ei­da­mas į pa­sau­lį ir per­ei­da­mas per jį Jė­zus jį kei­čia, pra­tur­ti­na, su­die­vi­na.

Štai Bet­lie­jus (iš heb­ra­jų kal­bos - duo­nos na­mai) bu­vo ži­no­mas kaip Do­vy­do mies­tas, ta­čiau tvar­te­lio nie­kas ne­ži­no­jo. Pa­ka­ko Jė­zui per­ei­ti per tą tvar­te­lį, ir ši vie­ta ta­po gar­si vi­sa­me pa­sau­ly­je. Kaip ir ki­tos vie­tos: Na­za­re­tas, Ka­na, Ka­far­nau­mas, Ta­bo­ras, Pas­ku­ti­nės va­ka­rie­nės kam­ba­rys, Get­se­ma­nės so­das, Gol­go­ta… Jė­zui pri­si­lie­tus prie šių vie­tų jos ta­po šven­tos…

Net kar­tu­vės - kry­žius, at­gu­lus ant jo Jė­zaus Kū­nui, ta­po šven­tu žen­klu, iš­ga­ny­mo žen­klu, pa­gy­ri­mo, iš­aukš­ti­ni­mo žen­klu… Ir taip yra iki pat mū­sų die­nų, bet kas, tu­rin­tis są­ly­tį su Jė­zu­mi, tam­pa šven­tas - ar tai bū­tų žmo­gus, ar daik­tas, ar pa­sta­tas, ar vie­ta.

O pa­gal­vok, ar ne keis­ta, kad Die­vas at­ei­na kaip vai­kas per duo­ną (Bet­lie­jus), „ge­ras kaip duo­na“, kad duo­tų gy­vy­bę, nes duo­na - tai gy­ve­ni­mas. Ir am­ži­na­sis gy­ve­ni­mas taip pat...

Da­li­ja sa­ve, tie­sio­giai ir per­kel­ti­ne pras­me mai­ti­na mi­nias, ap­do­va­no­ja mei­le ir at­lei­di­mu, lau­kia at­si­ver­ti­mo nuo­lan­kiai ir švel­niai. Nie­ko ne­pa­pir­ki­nė­ja, ne­įti­ki­nė­ja, ne­ap­gau­di­nė­ja, ne­ver­čia ir ne­gąs­di­na. Tik at­ve­ria Tie­są apie Die­vo Tė­vo ir Sū­naus, ir Šven­to­sios Dva­sios Gai­les­tin­gu­mą suf­le­ruo­da­mas, kad Die­viš­ka­sis gy­ve­ni­mo mo­de­lis yra vie­nin­te­lis ne­klai­din­gas.

Jė­zus mo­ko mus sa­vo pa­vyz­džiu, o mes mo­ko­mės, kai se­ka­me Juo žo­džiais ir dar­bais.

 Da­ly­da­mie­si ka­lė­dai­čiu, da­li­ja­mės sa­vi­mi. Da­ry­ki­me tai su džiaugs­mu, vi­suo­met tu­rė­ki­me at­ver­tus sa­vo šir­džių tvar­te­lius Jė­zui, ku­ris no­ri čia at­ei­ti bal­to­sios duo­nos pa­vi­da­lu. Te­gul toks Kris­taus Gi­mi­mas kar­to­ja­si kas­dien.

O pa­gal­vok, ar ne nuo­sta­bu bū­ti „ge­ram kaip duo­na“ kas­dien...

Iš vi­sos šir­dies lin­kiu to­kio kas­die­nio Kris­taus Gi­mi­mo ger­bia­mai „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čio“ re­dak­ci­jai ir jos skai­ty­to­jams, vi­siems tau­tie­čiams ir sau Nau­jai­siais 2018 me­tais.

mons. Jan Ka­siu­ke­vič