Musninkų kaimo bendruomenė (Širvintų rajonas) jau septintą kartą draugėn suburia miestelio ir apylinkių senolius. Pradžioje tai buvo našlių susibūrimai, bet iš jų išaugo senolių šventės. O šį savaitgalį į šentę senoliai skubėjo jau ir su vaikais bei vaikaičiais. Bendruomenės pirmininkė Jadvyga Kielienė džiaugėsi, kad šventė tapo tokia populiari, jog visi norintys joje dalyvauti jau netelpa Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos valgykloje. Šį kartą rinktasi kur kas didesnėje gimnazijos ir kultūros namų salėjė. Tačiau ir joje vos tilpo visi susirinkę.
Šventės vedantieji Audronė Janušauskienė ir Kazimieras Stankevičius į sceną lipo su pageltusių nuotraukų albumu. Tose nuotraukose mūsų žilagalviai senoliai spindi jaunyste, ant rankų laio savo pirmagimius, susibūrę su draugais… Naujausių technologijų dėka nuotraukos buvo demonstruojamos ekrane. Ne vienam teko ir ašarą nubraukti prisiminus tuos šviesius gražius laikus, kai naktis buvo per trumpa šokiams, kai svajota ir mylėta, kai džiaugtasi iš visos širdies ir bet koks rūpestėlis atrodė įveikiamas. Vedantieji kvietė į sceną irk albino žmones – kaimynus, bičiulius, bendradarbius. Oi daug ką mūsų senoliai turi papasakoti, prisiminti. Jei visus pasakojimus surašytume – gautųsi visas knygų rinkinys.
Musninkietė, gyvenanti toli už jūros – Amerikoje – Marija Remienė į šventę atvyko su dovanomis – atvežė gausybę savo gyvenimo knygų. Jau 60 metų gyvenanti ne Lietuvoje viešnia tvirtina esanti tikra lietuvaite ir net pyskteli, kai ją kas pavadina amerikiete. Garbingo amžiaus sulaukusi, Širvintų garbės piliete tapusi, Lietuvos vardą Amerikoje garsinanti ir lietuvius subūrusi visuomenės veikėja neužmiršta ir savo šaknų, savo tėviškės. Ji nuolat remia savo gimtąjį miestelį, geriausius miesteliomoksleivius. Pasveikinusi šventės dalyvius, ponia Marija prasitarė, kad panašūs renginiai organizuojami ir Amerikoje, tik ten susirinkę senjorai dar ir labdara užsiima – renka pinigėlius našlaičiams, gatvės vaikams.
Ilgai dainuota, šokta, vaišintasi, prisiminimais dalintasi. Seniliai džiuagėsi ir vylėsi po metų vėl susitikti, o drąsesnieji organizatoriams išsakė slaptą norą, kad tokios šventės dažniau vyktų. Juk jos taip primena tas gražias nerūpestingas dienas ir gegužines, kuomet šalta rasa kojas mazgojo, o širdį armonikos garsai graudino.
Neringa Tuškevičienė
Nuotr. autorės
Komentarai