„Koplyčia – mūsų vietovės turtas. Ji vertinga ne tik dėl jos istorinio reikšmingumo, bet ir dėl jos atliekamos Dievo namų funkcijos", - aiškina Trakų Vokės gyventojai, pabrėždami, kad būtina pastatą atnaujinti, nes antraip drėgmė pražūtingai paveiks jo požemiuose esantį Tiškevičių mauzoliejų.

Į koplyčios atnaujinimą įsitraukę parapijiečiai stengiasi pritraukti lėšų renovavimui per ES projektą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas". Vykdant projekto reikalavimus, būtina rasti partnerių vienoje iš trijų valstybių: Norvegijoje, Islandijoje ar Lichtenšteine. Prieš savaitę gautas teigiamas atsakymas - norvegai sutinka dalyvauti Tiškevičių koplyčios renovavimo projekte.

Savininkų atminimas

Atskira istorija yra koplyčios renovacijos projekto parengimas. Į šį darbą įsitraukę Trakų Vokės gyventojai stengiasi gauti reikiamų lėšų, taip pat laukia paramos ir patarimų iš įvairių žmonių, institucijų, bendruomenių.

„Lilianos Narkovič, monografijos apie Tiškevičių giminę, autorės dėka, turime kontaktų su paskutinio dvaro savininko Jano Mykolo Tiškevičiaus vaikais: Izabela (gim. 1932 m.), Zygmuntu (gim. 1934 m.) ir Anna Marija (gim. 1938 m.). Grafas Zygmunt Tiškevič, nepaisydamas progresuojančios onkologinės ligos, domisi einamaisiais koplyčios renovacijos darbais. Negana to, skyrė jiems finansinę paramą", - pasakoja Trakų Vokės gyventoja, tikybos mokytoja, istorijos entuziastė ir gidė Irena Dziugevič. Ji apgailestavo, kad iki šiol tik negausios iš Vilniaus į Trakus vykstančios ekskursijos užsuka į Trakų Vokę pasigrožėti istoriniais pastatais ir sužinoti apie žmones, kurie suteikė šiai gyvenvietei išskirtinumo, negailėdami tam savo lėšų.

Po karo dėl vietos lenkų repatriacijos į Lenkiją pasikeitė šių apylinkių tautinė sudėtis. Šiuo metu lenkai Trakų Vokėje ir apylinkėse yra mažuma. Beje, vykdant žemės reformą tėvų turėta žemė nebuvo grąžinta teisėtiems savininkams, o perduota tiems, kurie „perkėlė" savo turėtus sklypus iš kitų Lietuvos vietovių. Privatizuoti ir kadaise dvarui priklausę pastatai – Tiškevičių parko teritorijoje esanti oficina, sargo namas.

Tačiau nepaisant to, kaip teigia ponia Irena, Trakų Vokės gyventojai gyvena draugiškai. Koplyčia, kaip maldos namai, veikia ir lenkams, ir lietuviams. Tarp tikinčiųjų netrūksta tų, kurių aukojantis kilniam tikslui neatbaido sunkumai ieškant lėšų istorinio paveldo buvusio grožio sugrąžinimui.

Kartu su norvegais

„Žinia apie tai, kad prie projekto prisideda norvegai - viena geriausių per pastarąsias savaites", - sako Trakų Vokės gyventoja, visų veiksmų koplyčiai atnaujinti „varikliukas" Jadvyga Chliudok. Apie Tiškevičių dvaro ansamblį ponia Jadvyga gali pasakoti valandų valandas. Kaip sako, koplyčios atnaujinimas – opiausia problema, nes sovietmečiu apleista, per pastaruosius du dešimtmečius tikinčiųjų iniciatyva ir lėšomis iš dalies remontuota, griūva, nes šio istorinio paminklo restauravimo išlaidos siekia daugiau kaip 800 tūkst. litų.

„Savo jėgomis suremontavome stogą, pakeitėme duris. Iš vidaus įdėti papildomi stiklai, nes vitražiniai langai buvo nesandarūs, įrengtas šildymas", - pasakoja ponia Jadvyga ir sako, kad šiuo metu koplyčiai – šiam istorijos paminklui – būtina specialistų atliekama renovacija.

Sovietmečiu koplyčios pastatas buvo naudojamas mineralinėms trąšoms saugoti, mat Trakų Vokės dvaro pastatuose veikė Lietuvos žemės ūkio instituto filialas. Praėjusios epochos apsileidimas neliko be pėdsakų – nuo drėgmės ir apsaugos nebuvimo yra polichromijos ant sienų ir skliautų. Požemius, kur yra dvaro savininkų mauzoliejus, kiekvieną pavasarį užlieja vanduo. „Kai kurie karstai yra labai apgadinti, todėl siekdami apsaugoti juos nuo vandens įdėjome į kitus, pastatėme ant paaukštinimo iš plytų", - tęsia pasakojimą ponia Jadvyga.

„Plytelės"

Karo pakeista istorijos eiga lėmė, kad šiuo metu Trakų Vokė yra sostinės teritorijoje, priklauso vienai didžiausių pagal teritoriją Vilniaus seniūnijų – Panerių. Dvasiškai tikinčiuosius globoja Lentvario parapijos kunigai.

Jadvyga Chliudok ir Irena Dziugevič kartu su Panerių seniūnijos seniūne Božena Macinkevič ir Lentvario parapijos klebonu kun. Gintaru Petroniu dalyvavo susitikime su Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru Arūnu Poniškaičiu. Trakų Vokės delegacija pristatė Bažnyčios hierarchui dabartinę koplyčios padėtį, papasakojo apie pastangas įgyvendinant sumanymą. Pagal ES remiamus projektus didesnė dalis jų vertės yra padengiama iš ES fondų, o suinteresuotieji turi įnešti ne mažiau kaip 10 proc. bendros sumos. Šiuo atveju tam įsipareigojo Lentvario parapija, nes jos teritorijoje ir yra koplyčia.

„Šių pinigų neįmanoma surinkti iš tikinčiųjų, nes Trakų Vokėje yra mažai gyventojų. Todėl nutarėme su parapijiečiais kartu ieškoti paramos. Tam, be kita ko, išspausdinome „plyteles", kurių kiekvienas norintysis paremti sumanymą galės įsigyti", - aiškina seniūnė B. Macinkevič ir pabrėžia, kad Trakų Vokės seniūnijos teritorijoje – tai vienintelė bažnyčia, todėl rūpestis dėl to, kaip ji atrodys, yra valdžios garbės reikalas. Juo labiau kad Panerių seniūnijos būstinė yra įsikūrusi viename Tiškevičių dvaro pastatų – buvusiose grafų arklidėse. Beje, ten pat įsikūręs ir kultūros centras, Panerių bendruomenės centras ir Centro poliklinikos filialas.

Atsakingi už bendrą turtą

Seniūnė giria gyventojų ryžtą atgauti koplyčią kulto reikmėms. Iš pradžių praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje tikintieji pasirūpino, kad koplyčioje būtų atnaujintos pamaldos – sekmadieniais atvažiuoja kunigas iš Lentvario ir aukoja šv. Mišias – du kartus per mėnesį lenkiškai, du kartus – lietuviškai. Beje, prieš kelerius metus paaiškėjo, kad nėra nuosavybės dokumentų. Buvo atsiradę planų įkurti koplyčioje galeriją. Tuomet Trakų Vokės gyventojai ryžtingai pareikalavo išsaugoti pirminę pastato – kaip bažnyčios – paskirtį.

Parapijiečiai tiki, kad visos jų pastangos gaus Dangaus palaiminimą ir teigia, kad kiekvienas pagal savo galimybę turi rūpinti bendru turtu – Dievo namais. „Turime lygiuotis į apaštalus, kurių didelis tikėjimas lėmė, kad Evangelija pasiekė pasaulio kraštus ir išliko iki mūsų dienų. O juk jie buvo paprasti žmonės, be didesnių finansinių galimybių", - aiškina savo įsipareigojimą ponia Jadvyga sakydama, kad nereikia laukti, kol kas nors kitas pradės veikti. „Esu krikščionė, Trakų Vokės gyventoja, todėl stengiuosi būti atsakinga už mūsų bažnytėlę."

Dvasiniai Tiškevičių paveldėtojai

Prieš pradedant projektą reikėjo surinkti atitinkamą informaciją apie planuojamus darbus, pastato būklę – architektai ir konservatoriai tam atliko kruopščius tyrimus. Šiuo metu ponia Jadvyga turi tris aplankus dokumentų, kuriuose – visi duomenys apie koplyčią: renovacijos projektai, komisijų tyrimų rezultatai, pažymos iš archyvų apie pirminį jos vaizdą; rodo mums nuotrauką koplyčioje buvusio altoriaus, kuris dabar yra Druskininkų bažnyčioje.

Trakų Vokės gyventojai tiki, kad pagaliau jų gyvenvietėje papūtė geri vėjai ir pamažu – pradedant nuo Tiškevičių koplyčios – kuri yra dvasinė paveldėtoja, jie jaučia - dvaro ansambliui bus grąžinta buvusi didybė.

Teresa Vorobej

Sąskaitos duomenys: LT36 5015 5000 1400 5731 Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa", Kodas 50155
Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapija (Trakų Vokės koplyčia)
Kodas: 191306431 Pietų g. 28, Lentvaris, Trakų r. sav.
Paskirtis: Trakų Vokės koplyčia-mauzoliejus

***

Tiškevičių atsiradimas Trakų Vokėje datuojamas nuo grafo Jano Tiškevičiaus (1831-1892), kuris buvo vedęs Izabelą Tiškevič, iš šios giminės Lahoisko šakos. Abu fundavo neogotikinę koplyčią, skyrė ją savo giminės mauzoliejui ir įkūrė parką, o jį suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė.

Po Izabelos ir Jano Tiškevičių mirties Trakų Vokę paveldėjo jaunesnysis jų sūnus Jan Juzef (1867-1903). Šis buvo estetas ir intelektualas, kolekcionavo užsienio žurnalus, papildė dvaro biblioteką, daug keliavo – be kita ko – ir į Afriką kartu su Henryku Sienkevičiumi. Vedė Elžbietą Krasinską (1871-1906), lenkų poeto Zygmunto Krasinskio anūkę. Deja, sutuoktiniai mirė jauni palikami našlaičiais tris sūnus – Janą, Vladislavą ir Michalą bei dukrą Zofiją. Trakų Vokė atiteko Michalui Tiškevičiui (1896-1939). Naujasis savininkas iš pagrindų atnaujino rūmus. Žuvo lėktuvo katastrofoje 1939 m. gegužę, palaidotas šalia Trakų Vokės koplyčios. Jo žmona su trimis vaikais - Zygmuntu, Izabela ir Anna Marija emigravo į Angliją. Paskutinio Trakų Vokės šeimininko palikuonys aplankė Trakų Vokę tik praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje. Anna Marija yra atgulusi amžino poilsio Anglijoje.