Nedaug liko laiko kol visi – ir tėvai, ir specialistai, esantys arti vaiko – turės pradėti vykdyti naujai koreguotą LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, užtikrinantį vaiko saugumą ir tinkamą raidą. Ką daryti, kad jis taptų ne rykšte ir galvos skausmu, bet geru pagrindu užtikrinti mūsų visuomenėje pagarba ir orumu grįstus santykius? Kviečiame trumpam stabtelėti ir susimąstyti apie savo vaikų auklėjimą ieškant pastiprinimo bei gairių, kaip galima būtų patiems tobulėti ir augti.
Auklėjimo kraštutinumai
Dirbdami praktikoje su šeimomis, auginančiomis vaikus, susiduriame su keliais auklėjimo kraštutinumais. Vieni tėvai auklėdami savo atžalas ypač akcentuoja taisykles, drausmę ir griežtumą, šiltų jausmų ir gero tarpusavio santykio puoselėjimui nepalikdami vietos. Kaip tyrimai rodo, iš kitų vaikų tyčiojasi ir patyčių aukomis tampa būtent autokratinių tėvų vaikai. Svarbu paminėti, kad vaikai, kurių tėvai juos auklėjo taikydami tik reikalavimų, paklusnumo be meilės metodus, turėjo daugiau elgesio ir bendravimo problemų, pasižymėjo jautrumo kitiems stoka, neigiamomis nuostatomis.
Kiti gimdytojai savo atžaloms kelia žymiai mažesnius reikalavimus ir suteikia vaikui ypač plačią veiksmų laisvę nelabai nubrėždami jos ribų, t.y. palikdami be rimtesnio paaiškinimo kas yra „balta“, o „kas juoda“, kas yra gerai, o kas yra netinkama. Šis auklėjimo stilius suteikia atžaloms labai daug laisvės ir mažai struktūros. Vaikai tuomet auga nežinodami ribų ir jausdamiesi nesaugūs, patirdami nerimą, kurį vėliau jie gali bandyti nuraminti nebūtinai tinkamais būdais.
Dar egzistuoja tėvų grupė, kurie stengiasi patys kuo daugiau už savo vaikus (nesvarbu kiek vaikui/paaugliui metų bebūtų) padaryti. Pakišti „pagalvėlę“, kad griūdami kelių nenusibrozdintų. Tai vadinama perdėta globa arba vaiko nugalinimas atimant jam galimybę atlikti tai, ką jis pats savo jėgomis sugeba atlikti, patirti tai, ką natūraliai turėtų patirti, kad galėtų emociškai augti. Tokį tėvų stilių patiriantiems vaikams yra grėsmė užaugti socialiai neįgaliems, nors jokios tiesioginės negalios jie ir neturi.
Vaikams reikia daug meilės
Kartais tėvai galvoja, kad vaikui užtenka gero materialaus gerbūvio ir jis bus laimingas. Deja, kad vaikas augtų pilnavertis, pirmiausia jam reikia besąlyginės meilės ir priėmimo. Tai yra, besąlyginio jo esybės priėmimo – tokio, koks jis yra, o ne to, ko tėvai iš jo tikisi. Jei tėvai tik rūpinasi „materialiu pagrindu“ ir beveik nebūna šalia savo vaikų arba yra išvykę svetur laimės ieškoti, vaiką palikdami seneliams ar kitiems globėjams, ir galvoja, kad ilgesnis pinigas ar riebesnis kąsnis išgelbės jų gyvenimą – nieko nebus. Vaikas pirmiausia nori žinoti, kad yra mylimas, svarbus, priimtas, ir jaustis saugus. Tai pamatiniai poreikiai, kurių jis tikisi iš artimiausios aplinkos. Šių bazinių poreikių nepatenkinus vaikystėje, kyla grėsmė, kad vaikas, o vėliau jau ir suaugęs, bus „alkanas“. Taigi pirma užduotis tėvams ar globėjams yra nuo mažens siekti užtikrinti saugų vaiko prisirišimą nors prie vieno šeimos nario. Vėliau vaikui augant šis poreikis turėtų būti atlieptas turint nors vieną suaugusį šeimos narį, kuris aktyviai palaikytų palankius santykius su juo.
O dabar norisi jūsų paklausti – kaip jūsų vaikas žino, kad jūs jį mylite? Siūlau stabtelėti ir pasidaryti tokį sąrašą.
Jei galvojate, kad jis tai tiesiog turėtų žinoti, tai netiesa. Vaikui, paaugliui, jaunuoliui reikia konkrečių jūsų veiksmų, kad žinotų, kad yra svarbus ir jūsų mylimas. Tą padaryti išties yra daug būdų – leisti vaikui jausti ką jaučia ir įsiklausyti į jo jausmus, vertinti vaiko unikalumą nelyginant jo su broliais, sesėmis, giminaičiais ar klasės draugais, garsiai išsakyti pagyrimo ir paskatinimo žodžius, apkabinti (paglostyti ar kitais pagarbiais fiziniais būdais rodyti artumą), praleisti laiką kartu ir kt.
Deja, praktinė patirtis rodo, kad tik nedidelė tėvų dalis garsiai ir aiškiai vaikams įvardina, kad juos myli ir sako daug teigiamų pagyrimų. Kiti to daryti nedrįsta – „juk negražu girti, geri dalykai turi būti daromi savaime“. Dar kiti tėvai teigia, kad nemoka taip auklėti, nes patys nėra iš savo tėvų gavę teigiamų žodžių.
Tačiau, atmetant neigiamą auklėjimo patyrimą vaikystėje, tėvai pirmiausia turėtų rasti būdų pripildyti savo vaikų meilės talpyklą. Tai lyg pripildyti mašinos baką kuru, kuo jis pilnesnis – tuo mašina greitesnė ir nekils bėdų, kad ji vidurkely sustos. Kuo vaiko vidinė meilės talpykla pilnesnė, tuo vaikas lengviau mokosi naujų dalykų, yra drąsesnis, labiau pasitikintis savimi, laimingesnis ir t. t. Kol vaiko meilės talpykla nebus pilna, vaikui bus sunku girdėti ir mūsų reikalavimus bei taisykles.
Taisyklės padeda jaustis saugiems
Mūsų vaikams labai reikia ne tik daug meilės, bet ir aiškios struktūros. Disciplina (nustatytos tvarkos laikymasis) yra labai svarbus veiksnys vaikų saugumui. Kai vaikas žino, kas yra tinkama, o kas ne, jis jaučiasi saugesnis ir daug labiau bus linkęs tinkamai elgtis. Dėl šios priežasties tėvai ir globėjai turėtų apsispręsti, kokios yra pagrindinės namų taisyklės (dėl valgio, higienos, tvarkos, laisvalaikio ir kt.), jas namie diegti ir nepamiršti patys nuosekliai jų laikytis. Suprantama, taisyklės yra diegiamos ne barimu ar rėkimu, kurie skaudina, bet pagarbiu ir tvirtu jų išsakymu bei priminimu jų laikytis. Ateidami į tėvų grupes dažnai tėvai klausia ką daryti, kai vaikas neklauso. Pirmiausia kalbamės, kaip nuosekliai tėvai patys laikosi taisyklių. Dažnai paaiškėja, kad vaikai neklauso, kai tarpusavyje abu tėvai nesusitaria dėl bendrų taisyklių (pvz. mama draudžia, o tėtis leidžia ilgai naudotis kompiuteriu) ir vaikas išties neturi tikslių gairių kaip elgtis.
Tėvai nori keisti vaikus – o ne save
Kreipdamiesi į specialistus dažnai tėvai nusiteikę iš esmės keisti savo vaiko netinkamą elgesį – specialistui kaip laikrodininkui atneša „sugedusį laikrodį“ pataisyti. Deja, dažniausiai „laikrodis“ išsiderina ne dėl savęs, bet dėl tėvų ar kitų šalia esančių suaugusiųjų elgesio. Vaikai elgesio mokosi stebėdami – ką mato, tą kartoja, ar tai būtų meilus, ar smurtiškas elgesys. Tik dažniausiai ne mūsų žodžiai, o elgesys yra pagrindinis mokytojas (jei tėvai liepia savo atžalai nesikeikti, bet patys tą daro, deja, sunku bus vaikų elgesį pakeisti). Būtent vaikai ir gali būti geriausi mūsų mokytojai – jie mus moko būti pavyzdžiu elgesio, kurį norime juose matyti. Jie atveria erdves, kur mums dar reikia tobulėti (pavyzdžiui, norėdami pagarbių santykių, patys tokį elgesį turime skleisti). „Supratau, kad reikia dirbti su savimi, o ne tik vaiką auklėti ir tramdyti“ – tai atradimas, kuriuo dalijosi viena mama, kuri grupėje mokėsi pozityvių tėvystės įgūdžių ir suprato, kad ne vaiko, o savų pokyčių pirmiausia reikia siekti.
Ar turėtume auklėti vaikus remdamiesi savo žaizdomis?
Mūsų pačių patirtos skriaudos, nesvarbu ar jas dar jaučiame iš vaikystės, ar jos visai šviežios – skaudina ir veikia mūsų elgesį su vaikais. Klausimas – ar bėgame nuo jų, ar sąmoningai į jas žvelgiame ir augame? Kvietimas yra ne kaltinti savo kaltininkus (tėvus, kurie per mažai mylėjo, sutuoktinį, kuris yra/buvo mums nejautrus ir kt.) ir bėgti kuo toliau nuo savo žaizdų – pasitelkiant visas įmanomas priemones (pykčio protrūkius, raminimą savęs stiklu vyno, vaistais, kurie negydo, bet tik laikinai slopina mūsų skausmą, darboholizmu ar kitais -holizmais), kurios vėliau tampa mūsų našta, bet jas sąmoningai įsisąmoninti ir gydyti. Geriausia rasti erdves ir būdus, kur tai padaryti būtų saugiausia (dienoraščio puslapiuose, maldoje, gamtoje, artimų draugų būry, savitarpio paramos grupėse, psichologo ar psichoterapeuto konsultacijų kabinete).
Meilės ir pagarbos norime visi arba klausimai pabaigai
Ne tik vaikų globos namų vaikai jaučiasi nemylimi ir niekam nereikalingi. Dažnas iš mūsų, nesvarbu kas esame (firmos vadovas, besiožiuojantis vaikas, krizę išgyvenantis paauglys, ką tik į pensiją išėjęs darbuotojas ir kiti) taip jaučiamės. Meilės ir pagarbos mes norime visi. Tai bazinis kiekvieno poreikis. Tačiau labai dažnai to tikimės tik iš aplinkinių savo paties atžvilgiu. Bet ar galime tikėti iš kitų to, ko patys sau nesuteikiame? Kviečiame keletą akimirkų skirti asmeninei inventorizacijai atlikti, kuri gali jums padėti kurti pilnavertį ryšį pirmiausia su savimi, o po to su savo vaiko:
Kiek aš skiriu meilės ir pagarbos sau?
Kaip pildau savo meilės talpyklą?
Į ką savyje ir kituose esu linkęs labiau kreipti dėmesį – į privalumus? Ar trūkumus?
Kaip tenkinu savo emocinius? Sielos? Kūno? Intelektinius? Socialinius poreikius?
Ar priimu save besąlygiškai?
