„Praėjusių metų duomenys gana liūdni, tačiau šiemet, nors praėjo dar tik trys mėnesiai, mūsų rajone jau įvaikinti keturi vaikai. Šis skaičius suteikia vilties, kad laikui bėgant įvyks lūžis ir sutuoktiniai dažniau ryšis įsivaikinti“, – teigia Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Silva Lukoševičienė.
Artimųjų globa
Ne kiekvienas tėvų globos netekęs vaikas įvaikinamas. Jei tėvams dėl įvairių priežasčių apribotos tėvystės teisės, vaiko globą dažnai perima giminaičiai – seneliai, dėdės ir tetos, vyresni broliai ir seserys, rečiau – tolesni giminaičiai. Šiuo metu šeimynose auga 187 vaikai, apie 100 gyvena vaikų globos namuose.
„Būna atvejų, kai norą globoti pareiškia sutuoktiniai, kurie jau turi savo vaikų ir nori globoti dar ką nors, kas yra netekęs tėvų meilės“, – pasakoja Vaiko globos skyriaus specialistė Inga Slavinska pridurdama, kad skyrius organizuoja mokymus, užsiėmimus, paskaitas, stengiasi įveikti visuomenės pasipriešinimą, padaryti jautresnius paliktiems vaikams.
Vaiko teisių apsaugos specialistai pagrįstai nerimauja, kad Lietuvoje nėra parengtos alternatyvos vaikų globos namams, kurių paslaugų pastaruoju metu paskubomis atsisakoma. Pavyzdžiui, vaikas, kurį nedelsiant reikia paimti iš biologinių tėvų, turėtų patekti pas vadinamuosius budinčius globėjus – šeimynas kuriančius socialinius darbuotojus. Deja, dirbti tokį darbą, kurį reikėtų vadinti misija, nėra daug norinčių. Kaip pasakoja I. Slavinska, per pastarąjį pusmetį Vilniaus rajone dirbti budinčiu globėju pareiškė norą vos vienas žmogus.
Įvaikinimas – šansas į pilną šeimą
Įsivaikinti dažniausiai ryžtasi savo vaikų neturinyts sutuoktiniai. Nors tai nėra taisyklė. „Dažniausiai visi norėtų įsivaikinti kuo mažesnius mažylius, – tai visiškai suprantama, nes būsimi tėvai nori, kad tie vaikai būtų patyrę kuo mažiau neigiamų emocijų savo biologinėse šeimose“, – pasakoja specialistė.
Įvaikinimas ir globa – nors panašūs ir turi tą patį tikslą – sukurti tikrą šeimą – suteikia vaikams skirtingą statusą. Įvaikintas vaikas įgauna tokias pat teises kaip ir biologinis – pavyzdžiui, dėl paveldėjimo, naujų tėvų, kurie dažnai parenka jam ir kitą vardą, pavardės. Globa šios teisės nesuteikia, tačiau valstybė moka per mėnesį po 304 eurus už vaiką. Kaip pastebi Inga Slavinska, didelę reikšmę turi ir psichologinis nusistatymas: globodamas veikiau suvoki, kad tai nėra tavo biologinis vaikas.
Viskas turi būti kontroliuojama
Įsivaikinti pasiryžę tėvai, pateikę prašymą rajono Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, siunčiami į mokymus. Rajone tokie mokymai organizuojami Šeimos ir vaiko krizių centre Kalveliuose bei Vaikų ir paauglių socialiniame centre Nemenčinėje. Mokymai vyksta pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Programos pavadinimo santrumpa skamba GIMK (Globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymas ir konsultavimas) ir skirta tiek būsimiems tėvams, tiek globėjams. Mokymai leidžia jų dalyviams priimti galutinį sprendimą dėl to, ar įsivaikinti vaiką, ar imtis jo globos ir suprasti, ar yra pasirengę tokiam rimtam žingsniui. Užsiėmimų tikslas – padėti ateityje išvengti situacijos, kai atsisakoma vaiko. Mat būna atvejų, nors jie ir labai reti, kai tėvai nesugeba susitvarkyti su globojamais vaikais ir atsisako tolesnės jų globos. Tokie „grąžinti“ vaikai išgyvena labai didelę traumą.
„Užsiėmimų metu aptariamos įvairios situacijos šeimose, dalyviai mokosi apibūdinti emocijas ir kartu ieškoti sprendimo, kaip jas suvaldyti. Yra daug temų, susijusių su vaikų auklėjimu“, – pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ sakė Leokadija Pavtel, Kalveliuose veikiančio centro direktorė, kur panašius mokymus jau išėjo apie 30 šeimų. Ir nors dauguma jų rengėsi vaikų globai, tačiau, anot direktorės, vis daugiau yra atvirų įsivaikinti žmonių. Grupės mokymams rengiamos nuolat. Kaip pabrėžia ponia Leokadija, dalyvių patogumui užsiėmimai organizuojami vakarais po darbo valandų ir vyksta Vilniaus rajono savivaldybės pastate. Be mokymų, būsimiems tėvams treneriai organizuoja ir užsiėmimus tiems, kurie jau įsivaikino vaikus.
Mokymus vedantys specialistai turi ištirti sąlygas, kuriomis gyvena besikreipiantys dėl įsivaikinimo. Būsimi tėvai turi pateikti medicinos pažymą apie sveikatos būklę ir pažymą iš darbovietės apie gaunamas pajamas. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoaja nuolat bendrauja su vaikais, kuriais rūpinasi globėjai – lanko juos kelis kartus per metus, tikrina, ar tinkamai jais rūpinamasi.
Ne kodėl, o kaip?
Tai, kad gyvenimas būna iki skausmo žiaurus, o kartu ir stebinantis, rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai patiria kasdien. Skaudžios būna situacijos, kai motina palieka vaiką ligoninėje; kai mažylis artimųjų paliekamas likimo valiai; kai reikia įsikišti ir paimti vaiką iš biologinės šeimos... Tačiau džiugina situacijos, kai atsiranda žmonių, norinčių sukurti jaukius namus pamestiems vaikams, ar kai paauglės iš patologinių šeimų randa savyje tiek ryžto, kad nepasiduoda blogai artimiausios aplinkos įtakai.
Kristina Malinovska jau aštuonerius metus dirba Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir, kaip teigia, niekada nesvarstė, kad įgytą patirtį turės pritaikyti asmeniniame gyvenime.
„Ne vienus metus su vyru norėjome vaiko. Situacija buvo sunki: viena vertus – visuomenės spaudimas, kita vertus – pyktis ir maištas. Matėme, kaip degradavusios moterys gimdo vaikus ir šie iš karto paliekami. Kildavo klausimas, kodėl mes negalime turėti vaikų? Nejaugi ir Dievas nuo mūsų nusigręžė? Po pykčio ir vidinio maišto laikotarpio nutarėme kitaip pateikti klausimą: ne kodėl, tik kaip su tuo susitvarkyti. Ir tada atsakymas atėjo pats – įsivaikinti“, – savo patirtimi dalijasi 2,5 metų Adamo tėvai Kristina ir Andžej Malinovskiai.
Pamilome dar prieš pamatydami
K. Malinovska pasakoja, kad mokymai įtėviams jiems labai padėjo – tai buvo ypatingas vaiko laukimo laikas, o kartu proga pažinti save, išmokti valdyti emocijas ir daugelį kitų naudingų dalykų, susipažinti su poromis, kurios irgi ryžosi įsivaikinti.
„Pamilome mūsų sūnų iš karto, kai tik gavome jo dokumentus ir mums buvo pasakyta, kad tai – mūsų kandidatas. Tada jam tebuvo trys mėnesiai. Iš pradžių vykdavo pažintiniai susitikimai vaikų globos namuose. Ir kai po pirmojo tokio susitikimo mes dar negalėjome jo passiimti, jaučiausi lyg būčiau palikusi savo vaiką jam svetimoje aplinkoje. Iš karto, kai tik pamačiau, žinojau kad tai mano sūnus“, – prisimena K. Malinovska pabrėždama, kad jų siekį palaikė artimiausi žmonės, bičiuliai ir pažįstami. Anot jos, įsivaikinti - tai proga vaikui augti šeimoje, tačiau kartu tai proga ir tėvams patirti tėvystės džiaugsmą.
Į klausimą, ar įtėviams nekyla abejonių, kad vaikas gali turėti blogų polinkių, paveldėtų „blogų genų“, ponia Kristina užtikrintai sako, kad nuo to niekas neapsaugotas. Panaši rizika galioja ir biologinių vaikų atveju, ir nė viena motina 100 proc. nėra užtikrinta, kad jos vaikas taps padoriu žmogumi.
„Adam, kuris dabar visos mūsų šeimos centras, labai mylimas ir puikus vaikas, geriausias pasaulyje. Be to, matome, kaip jis tampa panašus į mus: pavyzdžiui, mėgdžioja mūsų elgesį ir, kas įdomu, pastebėjome, kad turi muzikinių gabumų, tad auga garbinga mūsų pamaina ansamblio „Wilia“ chorui“, – šypsodamasi sako laiminga mama pabrėždama, kad įsivaikinimas suteikė jiems laimę tapti tikra šeima.
Malinovskių šeimos patirtis gali tapti paskata daugeliui šeimų, susidūrusių su bevaikystės problema. Jei vaikų nebuvimas pradeda slėgti lyg sunkiausias akmuo, tai gal verta nusimesti jį nuo pečių ir pasidalyti savo meile su tuo, kuris laukia…
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis
