N. Pumprickaitė: Ar vertėjo Lenkijos premjerui D. Tuskui atvykti į Lietuvą iškart po mokinių, jų tėvų ir mokytojų mitingo ir streiko? Ar tai buvo diplomatiškas Lenkijos žingsnis?
Č. Okinčicas: Aš manau, kad visi žingsniai tarp kaimynų ir strateginių partnerių (Lietuvos ir Lenkijos kaimynystė vis dėlto išlieka strateginė, nepaisant kylančių problemų) yra įmanomi ir normalūs. Valstybės vadovai, aukšti valdžios pareigūnai, tokie kaip premjerai, gali labai atvirai kalbėtis. Nemanau, kad reikėtų tokius veiksmus vadinti diplomatiškais ar nediplomatiškais. Svarbiausias klausimas yra ne tai, ar reikia nusileisti Lenkijai, o dėl 250 tūkst. Lietuvos piliečių ir surinktų 60 tūkst. parašų. Tai nėra Lenkijos problema, o vidinės Lietuvos problemos.
N. Pumprickaitė: Bet juk į Lietuvą atvyko Lenkijos premjeras, be to, apie šiuos klausimus nuolat kalba užsienio reikalų ministras. Susidaro įspūdis, kad tai jau tampa ir Lenkijos problema.
Č. Okinčicas: Tai yra visai normalu, nes kalbame apie lenkus, kurie yra ir Lietuvos piliečiai. O domėtis savo tautiečiais Lietuvoje yra visiškai suprantama ir normalu. Be to, jaučiamas dvigubas pasididžiavimas buvimu tokios didelės pasaulio tautos dalimi ir kartu Lietuvos valstybės piliečiais. Istoriškai čia gyvenome ištisus amžius, tad nereikia stebėtis Lenkijos susidomėjimu savo tautiečių situacija čia, Lietuvos Respublikoje.
N. Pumprickaitė: Jūsų nuomone, ar naujasis Švietimo įstatymas nebūtų labai ydingas, jeigu būtų numatytas ilgesnis pereinamasis laikotarpis?
Č. Okinčicas: Be abejo. Aš manau, kad jeigu nuo pat pirmos klasės būtų pradedama mokyti pagal programą, egzistuojančią visose lietuviškose mokyklose, nebūtų nieko blogo, o kaip tik visai gerai.
N. Pumprickaitė: Viešojoje erdvėje atrodo, kad vieninteliai lenkai yra nepatenkinti, o tuo tarpu kitų tautinių mažumų atstovai pretenzijų nereiškia.
Č. Okinčicas: Lenkų tautinė mažuma yra labai organizuota. Ji turi nemažai organizacijų, susijusių su šveitimu, taip pat politinę partiją, atstovaujančią jiems įvariais lygmenimis – tiek savivaldos, tiek Seimo, tiek Europos Parlamento. To būtina paisyti.
N. Pumprickaitė: Galbūt, jei iš šalies nebūtų tokio politikų skatinimo, nebūtų ir problemų?
Č. Okinčicas: Tai susiję su lietuviais politikais, kurie sukuria sąlygas vienam lenkui politikui tapti tokiu įtakingu savo bendruomenėje. Praktiškai jam nieko nereikia daryti. Viską padaro lietuviai – jie sukuria dirbtines situacijas ir prievarta stengiasi išmokyti lenkus kalbėti lietuviškai. Lenkai, kurie mokosi lenkiškose mokyklose, labai gerai moka lietuvių kalbą – be jokio akcento.
N. Pumprickaitė: Tad jeigu, kaip Jūs sakote, jie moka ir supranta lietuvių kalbą, kodėl tuomet taip piktinamasi šiuo naujuoju Švietimo įstatymu?
Č. Okinčicas: Kreipti dėmesį į lietuvių kalbą ir paruošti jaunus žmones, kad jie galėtų laikyti lietuvių kalbos egzaminą vienodu lygiu kaip lietuviai, yra normalu ir aš čia nematau nieko blogo. Tačiau tam nėra ypatingo poreikio.
Pavyzdžiui, pagal šį įstatymą, mokytojas lenkas, iki šiol visąlaik dėstęs istoriją ir geografiją lenkiškai mokiniams lenkams, staiga turi imti dėstyti lietuviškai. Tam reikia pasiruošimo.
Apskritai, jeigu kažkur kitur tautinėms mažumoms yra blogiau nei čia, dar nereiškia, kad mes turime imti blogesnį pavyzdį. Jeigu mūsų šalyje švietimo situacija yra geriausia pasaulyje, tai nereiškia, kad mes galime ją bloginti prieš kažkieno valią.
Šis įstatymas buvo priimtas tik dėl politinių motyvų – dėl to, kad būtų atkeršyta dėl pirmo mitingo prie Prezidentūros. Skubos tvarka buvo priiminėjami įstatymai ar pateikiami jų projektai vien tam, kad būtų parodyta, kad „mes jums atkeršysime“. Taip elgtis negalima.
N. Pumprickaitė: Tai Jūs manote, kad šis Švietimo įstatymas yra Lietuvos valdančiųjų kerštas lenkams?
Č. Okinčicas: Čia kerštas ir lenkams, ir Lenkijai. Už tai, kad ji per mažai ar per daug stengėsi paaiškinti tam tikrus klausimus, susijusius su lenkų tautine mažuma.
N. Pumprickaitė: Švietimo įstatymas, apie kurį dabar kalbame, išties kelia nemažą nepasitenkinimo porciją. Bet tai nėra pirmas ir vienintelis atvejis. Tokia pati situacija yra ir su pavardžių rašymu. Be to, sakoma, kad Lietuvoje apskritai ribojamas lenkų kalbos vartojimas. Bet juk ir televizijoje, ir radijuje gausu laidų lenkų kalba, veikia lenkiškos radio stotys. Bažnyčiose taip pat galima melstis lenkų kalba, mokyklose – kalbėti lenkiškai.
Sakoma ir tai, kad išvis lenkų padėtis Lietuvoje pablogėjo. Trumpai tariant, priekaištų šiuo metu ypač pagausėjo. Jūs norite pasakyti, kad lenkų padėtis Lietuvoje dabar, po 20-ies nepriklausomybės metų, iš tiesų pablogėjo?
Č. Okinčicas: Galbūt pablogėjo, galbūt – pagerėjo. Viskas priklauso nuo vertinimo. Aš noriu pabrėžti, kad su visomis tautinėmis mažumomis – lenkų, rusų, žydų – reikia elgtis labai delikačiai, mat tai yra savitas valstybės demokratinių pradų rodiklis. Mes turime prisiminti bendrus veiksmus su Lenkija buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje, be to, mes turime daug įvairių ekonominių projektų, kuriuos reikia realizuoti. Klausimai, susiję su tautine mažuma, iš dalies trukdo juos realizuoti. Jie apsunkina ir bendrą Lenkijos su Lietuva atstovavimą Europos politinėje erdvėje.
Nemira Pumprickaitė
LTV „Savaitė“ ir lrt.lt
