Sandra ir Mindaugas Makutėnai muilo gamyba užsiėmė vos prieš kelerius metus, kai apsigyveno kaime. Iki tol buvę „vadybininkai“, tikri „miestiečiai“. Tačiau, kaip pabrėžė ponas Mindaugas, giliai jų viduje visada kirbėjo siekis „ko nors tikro“, noras gyventi gamtos prieglobstyje. Šis noras pakeisti sintetinę aplinką ir natūralią išsipildė 2005 metais atgavus senelių žemę Sudervės seniūnijoje. Pasiryžę gyventi pagal gamtos dėsnius sutuoktiniai Makutėnai apsigyveno iš šiaudų pastatytame name, užsiėmė ekologiniu ūkininkavimu.

Gyventi pagal gamtos dėsnius

„Pasiryžome gyventi ekologiškai. Nenorėjome, kad įvairios valymo, skalbimo, prausimo priemonės, kurios panaudojus dažniausiai patenka į mūsų sodą, būti sintetiniai. Todėl nutarėme gaminti naminį natūralų muilą. Iš pradžių darėme jį sau, vėliau – draugams, o dar vėliau – draugų draugams. Pirkėjų būrys nuolat plėtėsi ir po truputį pradėjome savo gaminius pardavinėti, dalyvauti mugėse“, - apie „muilo verslo“ pradžią pasakojo ponas Mindaugas.

Šiuo metu muilo gamyba ponui Mindaugui yra ir darbas, ir pomėgis. Nors prisipažino, kad tai žmona įtraukė jį į šį amatą. „Mano žmona buvo susipažinusi su viena muilo gamybos žinove ir paprašė jos, kad ši išmokytų ją šio amato. O mano mokytoja buvo mano žmona“, - pasakojo muilininkas iš Sudervės apylinkių. Rimtai muilo gamyba užsiėmė tada, kai jo žmona buvo paprašyta pademonstruoti vienoje mugėje, kaip senovėje būdavo gaminamas muilas. Taip prasidėjo Sandros ir Mindaugo Makutėnų nuotykis su putojančia švaros priemone ...

„Švaros“ kvapas

Šiuo metu sutuoktiniai gamina per 20 rūšių muilą. Prie namų įrengė savotišką muilo fabrikėlį. Muilą gamina rankomis pagal XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios šalto spaudimo metodą. Visus ingredientus iš natūralių augalinių aliejų pašildo iki 40 °C, maišo ir taip gaminasi natūralus muilas. Visas muilo gamybos procesas – nuo ingredientų sujungimo ir pjaustymo į gabalėlius – užima apie 3 dienas. Žaliavą perka iš aliejaus tiekėjų, o tai, kas auginama Lietuvoje, perka iš vietos ūkininkų, pvz., linų, rapsų ir kitas sėklas. Kad muilas kvepėtų, muilininkai iš Sudervės apylinkių įdeda į jį tik natūralius eterinius aliejus ir žoleles. „Turime sertifikuotą ekologinį hektaro ūkį. Daugumą žolelių, kurias dedame į muilą, auginame patys - ramunėles, medetkas, avižas, burnotį“, - pasakojo ponas Mindaugas.

Taip atsirado: „Odė medetkai“, liepžiedžių-medaus muilas, avižinis-sviestinis, kvepiantis, kaip sako muilininkas, „švara“, degutinis ir daugelis kitų. Pridūrė, kad klientai labiausiai pamėgę muilą – skrabą su burnočio sėklomis, kuris suteikia energijos. Beje, šis augalas buvo vertinamas jau gilioje senovėje. „Įvairiausių rūšių muilo atsiranda ne tiek bandymų būdu, kiek iš įkvėpimo. Kartais atsikeliu ir jau žinau, kokį muilą darysiu. Tačiau didesnė kūrėja yra mano žmona. Tai ji užsiima muilo kūryba, o aš tik atlieku paprastą darbą – pjaustau muilą į gabaliukus“, - pabrėžė pašnekovas.

Muilas iš pelenų

Sutuoktiniai Makutėnai ne tik gamina muilą parduoti, bet ir puoselėja seną muilo gamybos tradiciją iš trijų sudedamųjų dalių: pelenų šarmo, vandens ir taukų. 2009 m. jų puoselėjama tradicija buvo pripažinta Lietuvos tautiniu paveldu. Kad parodytų žmonėms, kaip seniau mūsų protėviai gamindavo prausimosi priemones, ponas Mindaugas noriai dalyvauja įvairiuose renginiuose, kuriuose pristatomi senieji amatai. Moliniame inde jungia ingredientus (tiesa, vietoj gyvulinių taukų naudoja augalinius aliejus) ir jau po valandos pagaminamas muilas. Yra skystos formos. Nebuvo tada dar muilo gabaliukų, kurie, kaip priminė ponas Mindaugas, atsirado tik XIX amžiuje. „Gaminti muilą pagal senus metodus išmokau savarankiškai. Mano močiutė yra man pasakojusi, kaip kadaise iš taukų būdavo verdamas muilas. Ieškodami receptų vartėme ir istorinius šaltinius, truputį padėjo internetas. Pagelbėjo ir patirtis gaminant paprastus muilo gabaliukus“, - sakė pašnekovas.

Ponas Mindaugas pabrėžė, kad muilo gamyba iš trijų ingredientų buvo žinoma dar prieš tūkstančius metų. Pridūrė, kad pas mus muilo gamybai būdavo naudojami medienos, daugiausia ąžuolo ir beržo, pelenai. „XVII a. geri pelenai buvo labai paklausi prekė. Iš Amerikos, kuri anuomet dar buvo Didžiosios Britanijos kolonija, laivais būdavo gabenami pelenai muilui gaminti Anglijoje“, - sakė ponas Mindaugas, kuris susipažinęs ne tik su muilo gamybos metodais, bet ir su jo istorija. Kaip pabrėžė muilo gamybos žinovas, kaimuose žmonės virdavo paprastą muilą, kaip sugebėdavo – iš gyvulių taukų, dvėsenos. O miesto muilo gamintojai, kad muilas turėtų malonų kvapą, įdėdavo į jį įvairiausių aromatų, naudodavo kokoso aliejų vietoj gyvulinių taukų. Sakė, kad jau senovėje arabai aromatizuodavo muilus, o europiečiai pradėjo tai daryti tik XIX amžiuje.

Kodėl putoja

„Ką dedate į muilą, kad putotų?“ - neretai girdi tokį klausimą iš savo klientų ponas Mindaugas. Atsako juokaudamas, o ką įprastai dedama į druską, kad būtų sūri? „Šį klausimą dažnai girdžiu. Žmonės taip nutolo nuo pagrindų, dalykų esmės, kad kai kurie netgi mano, kad kiaušiniai yra gaminami parduotuvėse. Iš čia ir kyla tokių keistų klausimų. Muilas pats putoja“ – svarstė pašnekovas.

Labai džiaugiasi, kad klientai vertina jo produkciją, į kurią su žmona įdeda daug širdies ir šilumos. Žinoma, jų muilo gabaliukai yra nepigūs. Kainuoja ne vieną ir ne du litus, nes yra gaminami, kaip tikina sutuoktiniai, tik iš natūralių dalių. Tačiau ištikimų klientų, kurie įvertino muilo iš Sudervės apylinkių kokybę, kaina neatbaido. Per muges sugrįžta prie Makutėnų prekystalio jau su savo pažįstamais. „Dažnai perspėju pirkėjus, esą jei jau pabandys mūsų muilo, kito nebenorės“, - juokavo ponas Mindaugas.

Ivona Klimaševska

Autorės nuotr.