Sveiki, druskininkiečiai!
Tarp kojų pirštų byrant paplūdimio smėliui ir saulei kaitinant odą, ilsimės paplūdimyje. Raumenis kiek maudžia po dienos darbe, tačiau nėra nieko, ko nepataisytų Turkijos oras. Viešbutyje dirbame jau keletą savaičių – svečiai vis keičiasi, tai įvairiausio amžiaus žmonės: šeimos, senukai, jaunų įsimylėjėlių porelės ir keletas vienišių, tikriausiai ieškančių ramybės kedrų giraitėse, o gal svajojančių sutikti savo antrąją pusę ir jaukintis bundančius jausmus. Turkijos gamta išties veikia magiškai – uolos, įlankos, skalaujamos žydro vandens, vešli augmenija stebuklingai pripildo širdį meilės, pilnatvės jausmo. Tačiau ilgi vaikštinėjimai, maudynės ir kiti Turkijos malonumai reikalauja daug energijos, todėl pirmiausia tenka numalšinti alkį. Ir būtent tuo privalome pasirūpinti mes, virėjai. Nepaisant to, kad žmonės, gyvenantys viešbutyje, tokie skirtingi, turime pasirūpinti, kad paruoštume visiems jiems patinkantį maistą. Atostogautojai nori ne tik pripildyti savo sielas turkiškais išgyvenimais, bet ir pasirūpinti kūno sveikata, todėl jiems valgį ruošiame su rūpestingu atidumu, atsidavimu. Laimei, jau turime tvirtą žinių pagrindą – Druskininkų amatų mokyklos mokytojai pasistengė, kad į Turkiją vyktume žinodami daugybę maisto ruošimo paslapčių.

Viešbutis, kuriame dirbame, įsikūręs nedideliame miestelyje Oludenize, kuris turi savo perlą – nedidelę lagūną, tarsi įrėminančią įlanką turkio spalvos vandenyse. Visas gyvenimas čia ir sukasi apie vandens mistiką - atostogautojai skuba nardyti, maudytis, degintis, grožėtis vaizdais iš laivo denio. Ir būtent mūsų, virtuvės darbuotojų, pareiga pasirūpinti, kad svečių mityba būtų visavertė ir soti, tačiau neapsunkintų organizmo. Kai kurie atostogautojai, dažniausiai moterys, siekia sulieknėti – pasipuošusios bikiniais ar lengvomis vasarinėmis suknelėmis jos pastebi savo figūros trūkumus, todėl turime paruošti ir nekaloringo maisto.

Gyvenimas viešbutyje verda nuo ankstaus ryto – saulė po nakties dar gaivius paplūdimius užlieja šiluma, todėl poilsiautojai ruošiasi mėgautis dienos malonumais. Prieš išeidami visi skuba pusryčiauti, todėl turime anksti keltis ir patiekti maistą. Kai kurie pusryčiautojai valgyti ateina ne išlipę iš viešbučio lovos, bet sugrįžę tiesiai iš naktinio klubo, pasilinksminimų, dar su dūmų kvapu plaukuose, nuotykių likučiais ant kūno ir nuo nemigos raustelėjusiomis akimis. Tai nei kiek nestebina – kai nusileidžia saulė, kai kur linksmybės tik prasideda, o Turkijos naktinis gyvenimas ypač aktyvus. Mūsų kepti blynai bei kiaušinienė šluote šluojami – šokių, alkoholio ir nemigos išvarginti svečiai nori kuo greičiau atgauti jėgas.

Žmonės į kurortą atvyksta patirti vien gerų emocijų – visi įsivaizduoja atostogas kaip svajonės išsipildymą, pabėgimą nuo tikrovės; laiką, kurį galima prisiminti dar ilgai ir šitaip prablaškyti į gyvenimą įsisukusią rutiną. Todėl ir mūsų ruošiamas maistas turi būti tik aukščiausios kokybės, šviežias, kvapnus ir toks puikus, kad viešbučio svečiai gardžiuotųsi savo atostogomis sulig kiekvienu kąsniu. Įgyjame tiek patirties gaminti išrankiems skoniams ir naujovių išsiilgusiems atostogautojų gomuriams, kad tvirtai žinome – Turkija – ne tik atostogų, bet ir išbandymų šalis, gebanti užgrūdinti jaunas virėjų sielas ir išmokyti iš rūgščiausių citrinų pagaminti saldžiausią limonadą.

Tiesą pasakius, ir mes patys itin godūs: įspūdžių, išgyvenimų, veiklos, nebijome turkiškų išbandymų ir drąsiai pilnais plaučiais juokiamės, kai aplanko sėkmė. Kadangi esame virėjai, savo įspūdžius apie Turkiją kaupiame tarsi įvairiausius skonius, ragaudami ir skanaudami. Vakarai prie jūros su knyga mums kvepia šviežiais vaisiais, rytai prie baseino dvelkia kava, popietė plaukiojant laive primena tirpstančius saldėsius, o pašėlusios naktys sproginėja šampano burbuliukais ant liežuvio.

Druskininkų amatų mokyklos II kurso V 15 grupės virėjai

Projekto dalyvių nuotr.