Nors J. Čup­ryns­ka už­si­i­ma le­van­do­mis jau dau­giau nei še­šio­li­ka me­tų, au­gin­ti par­da­vi­mui pra­dė­jo tik prieš ket­ve­rius. „Ma­no ma­ma, se­suo ir ar aš nuo se­no dar­že­liuo­se au­gin­da­vo­me le­van­das. Au­gin­da­vau jas sau. Vė­liau sklai­dy­da­ma žur­na­lus pa­ste­bė­jau, kad kiek­vie­na­me jų bu­vo kas nors apie le­van­das. Žmo­nės pra­dė­jo jo­mis do­mė­tis, at­si­ra­do pa­klau­sa. O ka­dan­gi au­gi­nau šį au­ga­lą jau se­niai, pa­ma­niau sau, kad ga­liu pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi - pra­dė­jau pla­tin­ti le­van­dų so­di­nu­kus", - pa­sa­ko­ja po­nia Čup­ryns­ka. Taip po­mė­gis pa­ma­žu vir­to pa­grin­di­niu už­si­ė­mi­mu. Kaip pa­ti pri­si­pa­ži­no, vi­sa­da sva­jo­jo su­sie­ti po­mė­gį ir dar­bą pra­gy­ve­ni­mui. Pra­dė­jo in­ten­sy­viau do­mė­tis le­van­dų au­gi­ni­mu tiek ša­ly­je, tiek už­sie­ny­je. Anot ūki­nin­kės, Len­ki­jo­je di­džiau­sias - 12 hek­ta­rų le­van­dų lau­kas, o daž­niau­siai jos au­gi­na­mos pu­sės hek­ta­ro ūkiuo­se. Ta­čiau Lie­tu­vo­je dar prieš ke­le­rius me­tus apie to­kius ūkius ne­bu­vo nė gir­dė­ju­si. Ži­no tik apie vie­ną kai­mo tu­riz­mo so­dy­bą ne­to­li Mai­šia­ga­los, kur sa­vi­nin­kai tu­ri po­ra hek­ta­rų le­van­dų lau­ką.

Pa­ė­mė net bo­ta­ni­kai

Po­nios Čyp­ryns­kos le­van­dų ūkis ne­di­de­lis - vos 8 arai. Be le­van­dų, ji siū­lo klien­tams sa­vo iš­au­gin­tų žo­le­lių, de­ko­ra­ty­vi­nių krū­mų, prie­sko­ni­nių au­ga­lų. Da­lį au­ga­lų au­gi­na par­da­vi­mui (li­kus dviem sa­vai­tėms iki par­da­vi­mo per­so­di­na au­ga­lus iš grun­to į va­zo­nė­lius, kad pri­gy­tų). Da­lį le­van­dų au­gi­na sky­ni­mui ir džio­vi­ni­mui. Iš švie­žių ir džio­vin­tų gė­lių da­ro puokš­tes ir aro­ma­tin­gus mai­še­lius. Kve­pian­čių gė­lių pas po­nią Jo­lan­tą at­va­žiuo­ja ir mui­lo ga­min­to­jai. Ūki­nin­kė sva­jo­ja įsi­gy­ti alem­bi­ką - įren­gi­nį ete­ri­niams alie­jams iš­gau­ti. Ga­lė­tų ga­min­ti le­van­dų alie­jų ir le­van­dų van­de­nį, mat sa­ko­ma, kad mū­sų iš­au­gin­tos le­van­dos tu­ri daug ete­ri­nių alie­jų.

Sa­vo pro­duk­ci­ją re­a­li­zuo­ja Ty­mo kvar­ta­lo tur­ge­ly­je, Ru­da­mi­nos tur­gu­je ir įvai­rio­se so­di­nin­kys­tės mu­gė­se, pvz., VU bo­ta­ni­kos so­de Kai­rė­nuo­se. Pas­ta­ro­sios ins­ti­tu­ci­jos dar­buo­to­jai iš po­nios Jo­lan­tos įsi­gi­jo net ke­lis le­van­dų so­di­nu­kus, nes, kaip pri­si­pa­ži­no ūki­nin­kei, jiems ne­pa­vyk­da­vę iš­au­gin­ti sa­vo le­van­dų.

Pa­ta­rimai

Ūki­nin­kė iš Sa­li­nin­kų ne­da­ro jo­kių pa­slap­čių iš sa­vo au­gi­ni­mo me­to­dų. Per­kan­tiems aiš­ki­na, kaip rei­kia le­van­das so­din­ti, pri­žiū­rė­ti. „Kiek­vie­no klien­to klau­siu, kur ke­ti­na so­di­nu­kus so­din­ti. Iš pra­džių to ne­da­ry­da­vau ir daž­nai žmo­nės kreip­da­vo­si su pre­ten­zi­jo­mis, ko­dėl le­van­dos ne­au­ga. Pa­si­ro­do, kad lai­kė jas na­mie, o le­van­da nė­ra na­mi­nis, bet so­do au­ga­las ir tu­ri aug­ti že­mė­je", - sa­ko pa­šne­ko­vė. O tiems, ku­rie no­ri pa­si­so­din­ti le­van­dų bal­ko­ne, pa­ta­ria per­so­din­ti jas į erd­vų va­zo­ną. Au­ga­lai džiu­gins akis iki pat spa­lio, ta­čiau prieš žie­mą bū­ti­na per­so­din­ti į grun­tą.

Nors le­van­dos mėgs­ta ši­lu­mą ir bi­jo šal­čių, po­nia Jo­lan­ta dar nė vie­nos žie­mos le­van­dų ne­ap­den­gi­nė­jo. „Šią žie­mą Len­ki­jo­je daug le­van­dų iš­ša­lo. O ma­niš­kės, kad ir kaip bū­tų keis­ta, per­žie­mo­jo ge­rai. Nie­ka­da jų ne­ap­den­gi­nė­ju, tik pa­ker­pu krū­mus - kar­tą ru­de­nį, ant­rą­kart - pa­va­sa­rį", - pa­sa­ko­ja ūki­nin­kė iš Sa­li­nin­kų. Pa­ti­ki­no, kad šiaip le­van­da - ne­kap­ri­zin­gas au­ga­las. Rei­ka­lau­ja tik daug sau­lės ir ne­mėgs­ta drėg­nos že­mės.

Ir prie mė­sos, ir kaip ar­ba­ta

Po­nia Jo­lan­ta la­bai mėgs­ta dirb­ti sa­vo le­van­dų lau­ke. Kaip sa­kė, dar­bas tarp kve­pian­čių, me­din­gų gė­lių, links­mai zy­zian­čių bi­čių ir ka­ma­nių, yra la­bai ma­lo­nus. „Net­gi ra­vė­ji­mas su­tei­kia man daug džiaugs­mo", - pa­brė­žė pa­šne­ko­vė. Kve­pia le­van­do­mis ir Čup­ryns­kių na­mai. Nors žo­le­les džio­vi­na pa­lė­pė­je, ta­čiau pro­duk­ci­ją iš jų po­nia Jo­lan­ta ga­mi­na na­mie. Nors pa­ti, kaip pri­si­pa­ži­no, vi­są lai­ką dir­ban­ti su le­van­do­mis, jos kva­po ne­be­jau­čia.

Šis not­re­li­nių šei­mos au­ga­las ne tik džiu­gi­na akį vio­le­ti­niais žie­dais ir ku­te­na no­sį svai­gi­nan­čiu aro­ma­tu, kar­tu yra pla­čiai nau­do­ja­mas vir­tu­vė­je ir kos­me­to­lo­gi­jo­je. Po­nia Jo­lan­ta iš švie­žių ar­ba džio­vin­tų gė­lių da­ro aro­ma­tin­gą ar­ba­tą, o džio­vin­tas žo­le­les var­to­ja kaip mė­sos prie­sko­nius. Kad žaiz­dos grei­čiau gy­tų, o oda ne­bū­tų iš­sau­sė­ju­si, da­ro le­van­dų alie­jų. Į tam­sų bu­te­liu­ką įbe­ria džio­vin­tų ar­ba švie­žių le­van­dų žie­dų ir už­pi­la jas ge­ru šal­to spau­di­mo aly­vuo­gių alie­ju­mi. Už­da­ro ir lai­ko ant pa­lan­gės. Po dvie­jų sa­vai­čių alie­jus jau pa­ruoš­tas. Ga­li­ma jį per­koš­ti. „Dar vie­ną le­van­dų pri­tai­ky­mą pa­suf­le­ra­vo ma­no klien­tai. Ge­rai iš­džio­vin­tus le­van­dų stie­bus ga­li­ma de­gin­ti kaip smil­ka­lus. Tu­ri la­bai ma­lo­nų aro­ma­tą", - pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Le­van­dų ma­da

J. Čup­ryns­ka au­gi­na mū­sų kli­ma­to są­ly­goms pri­tai­ky­tą rū­šį - tik­rą­ją le­van­dą (la­van­du­la an­gus­ti­fo­lia). Iš Len­ki­jos at­si­ve­žė ir ro­ži­nių bei bal­tų žie­dų le­van­dų, ta­čiau klien­tai bu­vo lin­kę į tra­di­ci­nę vio­le­ti­niais žie­dais, to­dėl ne­si­ė­mė jų au­gin­ti. „Pas­ta­ruo­ju me­tu len­kų so­di­nin­kys­tės žur­na­lai daug dė­me­sio ski­ria le­van­doms, da­bar tai Len­ki­jo­je tik­ras „hi­tas". Pas mus ir­gi au­ga su­si­do­mė­ji­mas šiuo au­ga­lu", - sa­ko Čup­ryns­ka. Dau­giau­sia so­di­nu­kų par­duo­da sos­ti­nės gy­ven­to­jams, tu­rin­tiems skly­pus kai­me, o, pa­vyz­džiui, Ru­da­mi­no­je, kur dau­gu­ma pir­kė­jų yra kai­mo gy­ven­to­jai, le­van­dos nė­ra pa­klau­sios. „Jei per­ka, tai daž­niau­siai tie, ku­rie at­va­žia­vo į tur­ge­lį iš mies­to", - da­li­jo­si sa­vo pa­ste­bė­ji­mais pa­šne­ko­vė, pa­brėž­da­ma, kad kai­miečiams la­biau pa­tin­ka ryš­kios gė­lės.

Ta­čiau prog­no­zuo­ja, kad lai­kui bė­gant le­van­dos bus po­pu­lia­res­nės. Ir ne­si­bai­mi­na, kad ka­da nors ma­žy­čių vio­le­ti­nių žie­de­lių ma­da pra­eis. „Jau tiek me­tų ža­viuosi jais, to­dėl ti­kiuo­si, kad vi­sa­da jie tu­rės sa­vo mė­gė­jų", - sa­ko. Au­gin­to­ja ne­ži­no ki­to to­kio au­ga­lo, ku­ris kar­tu bū­tų ir de­ko­ra­ty­vus, ir nau­din­gas.

Ivo­na Kli­ma­šev­ska

Vilniaus krašto savaitraščio inf.