- Esa­te il­giau­siai sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus funk­ci­jas ei­nan­tis sa­vi­val­dy­bi­nin­kas Lie­tu­vo­je. Ko­kia bu­vo dar­bo pra­džia šio­se at­sa­kin­go­se pa­rei­go­se?

- Pa­si­kei­tus rin­ki­mų tvar­kai Lie­tu­vo­je 1995 m. vy­ko sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų rin­ki­mai. Šal­či­nin­kų ra­jo­ne Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­ja, ku­riai at­sto­va­vau, iš­ko­vo­jo 14 iš 25 ra­jo­no Ta­ry­bos man­da­tų. Tai bu­vo pir­mi lais­vi rin­ki­mai po ko­mi­sa­ri­nio val­dy­mo Šal­či­nin­kų ra­jo­ne. Bu­vau tuo­met iš­rink­tas sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi. Iki 2003 m. Lie­tu­vo­je tiek vyk­do­mo­ji, tiek įsta­ty­mų lei­di­mo val­džia di­de­le da­li­mi pri­klau­sė nuo sa­vi­val­dy­bės me­rų. Nuo 2003 m. vyk­do­mo­ji val­džia per­ėjo sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus ži­nion.

- Ta­čiau ne iš kar­to ta­po­te di­rek­to­riu­mi. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią.

- Bai­giau Šal­či­nin­kų len­kų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Stu­di­ja­vau Vil­niaus in­ži­nie­ri­nia­me sta­ty­bos ins­ti­tu­te, įgi­jau in­ži­nie­riaus di­plo­mą. Vė­liau dve­jus me­tus kaip lei­te­nan­tas at­li­kau ka­ri­nę tar­ny­bą Ka­li­ning­ra­do sri­ties Gu­se­vo mies­te. Bai­gęs tar­ny­bą grį­žau į Šal­či­nin­kus. Gim­ta­ja­me kraš­te pra­ėjau pro­fe­si­nį ke­lią nuo in­ži­nie­riaus Šal­či­nin­kų bui­ties pa­slau­gų kom­bi­na­te iki Šal­či­nin­kų ra­jo­no vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to at­sa­kin­go­jo sek­re­to­riaus. Ne­pil­nus dve­jus me­tus 1994-1995-ai­siais ėjau Šal­či­nin­kų ra­jo­no ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo pa­rei­gas.

- Kaip api­bū­din­tu­mė­te pra­ėju­sio am­žiaus de­šim­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­rį, kai sa­vi­val­da tik žen­gė pir­muo­sius žings­nius?

- Tie me­tai bu­vo la­bai po­li­ti­zuo­ti. Tik at­si­svei­ki­no­me su ko­mi­sa­ri­niu val­dy­mu ir pra­dė­jo­me kur­ti sa­va­ran­kiš­ką sa­vi­val­dą. Po­li­ti­nės emo­ci­jos, ne­pa­tik­lu­mas ir įta­ru­mas ap­sun­kin­da­vo san­ty­kius tarp sa­vi­val­dy­bės ir Vy­riau­sy­bės. Lai­mė, lai­kui bė­gant vi­sa tai li­ko už­marš­ty­je ir šiuo me­tu ga­li­me di­des­nį dė­me­sį skir­ti vie­ti­nėms Šal­či­nin­kų ra­jo­no pro­ble­moms, o to­kių ne­trūks­ta.

- Per 22 me­tus dir­bo­te su dau­ge­lio ka­den­ci­jų Ta­ry­bos na­riais. Su ku­ria jų sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­bas klos­tė­si sėk­min­giau­siai ir pro­duk­ty­viau­siai?

- Kiek­vie­na ka­den­ci­ja tu­rė­jo sa­vo pliu­sų ir mi­nu­sų. Ma­no nuo­mo­ne, ge­riau­sia, kai ta­ry­bo­je dau­gu­mą su­da­ro po­li­ti­nę pa­tir­tį tu­rin­tys Ta­ry­bos na­riai, o taip pat, kai vie­na po­li­ti­nė par­ti­ja su­da­ro di­dži­ą­ją dau­gu­mą. Ta­čiau la­bai nau­din­ga, kad į Ta­ry­bą įsi­lie­tų „švie­žio krau­jo", nes jau­ni žmo­nės yra ku­pi­ni idė­jų ir en­tu­ziaz­mo. O tai tu­ri įta­kos sa­vi­val­dy­bės dar­bo rit­mui.

- Biu­dže­ti­nių lė­šų val­dy­mas esant da­bar­ti­nei eko­no­mi­nei ša­lies si­tu­a­ci­jai rei­ka­lau­ja ap­gal­vo­tų ir at­sa­kin­gų spren­di­mų sie­kiant mak­si­ma­lios nau­dos gy­ven­to­jams. Kaip su tuo su­si­tvar­ko­te?

- Kiek­vie­nas sa­vi­val­dy­bės re­a­li­zuo­ja­mas pro­jek­tas, ar tai bū­tų ke­lių sta­ty­ba, gat­vės re­konst­ruk­ci­ja ar šiukš­lių iš­ve­ži­mas, tu­ri tiks­liai nu­sta­ty­tą są­ma­tą. Pa­grin­di­nis tiks­las - ko­ky­biš­kai at­lik­ti dar­bus mi­ni­ma­liai ap­sun­ki­nant biu­dže­tą. Biu­dže­to lė­šų pa­nau­do­ji­mas yra tiks­liai su­pla­nuo­tas, o vė­liau - kon­tro­liuo­ja­mas. Jei, pa­vyz­džiui, da­ro­me gat­vės re­mon­tą, tai tik­ri­na­me, kad dar­bai bū­tų at­lie­ka­mi pa­gal pa­tvir­tin­tą tech­no­lo­gi­ją, kad po me­tų ne­rei­kė­tų lo­py­ti as­fal­to sky­lių to­je pa­čio­je gat­vė­je.

- Ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­bo or­ga­ni­za­vi­mas pri­klau­so nuo jos val­di­nin­kų kva­li­fi­ka­ci­jų. Lie­tu­vo­je, o ypač Šal­či­nin­kų ra­jo­ne, yra di­de­lis ne­dar­bas. Ar tai reiš­kia, kad yra ga­li­my­bė įdar­bin­ti aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tą?

- Pa­sa­ky­siu at­vi­rai, kad taip nė­ra. Ras­ti kva­li­fi­kuo­tą spe­cia­lis­tą ir įdar­bin­ti jį sa­vi­val­dy­bė­je nė­ra leng­va. Ma­no nuo­mo­ne, aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo sis­te­ma Lie­tu­vo­je ren­gia ba­ka­lau­rus ir spe­cia­lis­tus „vis­kam". Tu­ri­me per daug tei­si­nin­kų, so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, val­dy­mo ad­mi­nist­ra­to­rių, o in­ži­nie­rių ir ar­chi­tek­tų rei­kia ko­ne su ži­bu­riu ieš­ko­ti.

- Šal­či­nin­kų ra­jo­nas ak­ty­viai nau­do­ja­si Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­si­ne pa­ra­ma. Tai pa­de­da įgy­ven­din­ti prieš­rin­ki­mi­nius pa­ža­dus ir vys­ty­ti ra­jo­ną. Kur sly­pi sėk­mės re­cep­tas, nes į ra­jo­ną pa­vyks­ta pri­trauk­ti ne­ma­žų pi­ni­gi­nių lė­šų iš Eu­ro­pos Są­jun­gos?

- Prak­tiš­kai nuo Lie­tu­vos sto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą Šal­či­nin­kų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je bu­vo įsteig­tas In­ves­ti­ci­jų ir stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo sky­rius, ku­ris dir­ba su ES pro­jek­tais. Be to, kiek­vie­nas sa­vi­val­dy­bės sky­rių dir­ba su eu­ro­pie­tiš­ko­mis pro­gra­mo­mis įgy­ven­din­da­mas sa­vo už­da­vi­nius ir siek­da­mas pri­trauk­ti ne­biu­dže­ti­nių in­ves­ti­ci­nių lė­šų. Toks ben­dras kryp­tin­gas dar­bas ir yra mū­sų sėk­mės pa­grin­das pri­trau­kiant ES pa­ra­mą, ku­rią ski­ria­me Šal­či­nin­kų ra­jo­no in­fra­struk­tū­rai ge­rin­ti.

- Ne­pai­sant ak­ty­vaus Šal­či­nin­kų ra­jo­no da­ly­va­vi­mo Eu­ro­pos Są­jun­gos ir Vy­riau­sy­bės in­ves­ti­ci­nė­se pro­gra­mo­se, iš kai ku­rių fi­nan­si­nių ana­li­ti­kų ga­li­ma iš­girs­ti, kad sa­vi­val­dy­bė yra ties ban­kro­to ri­ba. Ar to­kia grės­mė iš tik­rų­jų eg­zis­tuo­ja?

- Šie tei­gi­niai ne­tu­ri pa­grin­do ir yra lauž­ti iš pirš­to. Vi­sų pir­ma, sa­vi­val­dy­bės sko­los ne­su­da­ro net 1/3 me­ti­nio biu­dže­to. An­tra, di­des­nę da­lį sa­vi­val­dy­bės kre­di­ti­nės sko­los su­da­ro ban­ko pa­sko­los ES in­ves­ti­ci­niams pro­jek­tams įgy­ven­din­ti. Jei no­ri, pa­vyz­džiui, in­ves­tuo­ti mi­li­jo­ną li­tų eu­ro­pie­tiš­kos fi­nan­si­nės pa­ra­mos, tai rei­kia pri­dė­ti 10-15 proc. iš sa­vo ki­še­nės. Ir bū­tent taip da­ro­me. In­ves­tuo­ti į pro­jek­tus iš biu­dže­to, ku­ris yra su­pla­nuo­tas iki cen­to, ne­ga­li­me. No­rė­čiau pri­min­ti, kad sa­vi­val­dy­bės biu­dže­tas ne­su­sto­ja­mai au­go iki 2009 me­tų, ta­da su­da­rė 85 mln. li­tų. Pas­ta­ruo­sius ket­ve­rius me­tus mū­sų biu­dže­tas yra ma­žes­nis 21,5 proc. ir su­da­ro apie 67 mln. li­tų.

- Už dvi­kal­bes (len­kų-lie­tu­vių) gat­vių len­te­les ant Šal­či­nin­kų ra­jo­no gy­ven­to­jų na­mų ne kar­tą bu­vo­te baus­tas pi­ni­gi­nė­mis bau­do­mis. Kiek pi­ni­gų, ner­vų ir lai­ko iš Jū­sų at­ima ko­va dėl dvi­kal­bių in­for­ma­ci­nių už­ra­šų?

- Kal­bant apie pi­ni­gus, su­mo­kė­jau jau per 2 tūkst. li­tų bau­dų. Kas dėl ner­vų, tai da­ly­va­vi­mą teis­mo po­sė­džiuo­se tik­rai ne­pri­skir­čiau pra­mo­goms. Be to, gai­la lai­ko, ku­rį ten­ka skir­ti su­si­ra­ši­nė­ji­mui su įvai­rio­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis ir teis­mais.

- Ar Jums ten­ka im­ti tar­ny­bi­nius do­ku­men­tus ir dirb­ti na­mie ir kaip į tai re­a­guo­ja šei­ma?

- Man ge­riau va­lan­dą už­truk­ti dar­be, o ne im­ti do­ku­men­tus na­mo. Kar­tais pa­si­i­mu juos į ko­man­di­ruo­tę, kad ga­lė­čiau pa­dir­bė­ti ke­lio­nės me­tu. Šei­ma jau įpra­to prie ma­no už­im­tu­mo. Nie­kas man ne­pri­kai­šio­ja, kad grįž­tu na­mo vė­lai, ir tas su­pra­tin­gu­mas suteikia jėgų.

- Kam ski­ria lais­va­lai­kį di­rek­to­rius re­kor­di­nin­kas, ne­se­niai at­šven­tęs 65-ąjį gim­ta­die­nį?

- Kar­tu su sū­nu­mi tu­ri­me ne­di­de­lį ūkį. Dar­bas kai­me man yra tik­ras po­il­sis. Be to, la­bai mėgs­tu gry­bau­ti. Kiek­vie­ną va­sa­rą pa­si­i­mu anū­ką į žy­gį bai­da­rė­mis. Van­duo ir bai­da­rė - tai man iš­sva­jo­tas po­il­sis.

An­džej Ko­lo­sov­ski

Vilniaus krašto savaitraščio inf.