Seimo vadovas padėjo gėlių prie Medininkų memorialo, apžiūrėjo vagonėlio ekspoziciją.
1991 m. liepos 31-ąją Medininkų pasienio kontrolės poste prie sienos su Baltarusija buvo šaltakraujiškai nužudyti septyni savo pareigas ėję Lietuvos pareigūnai ir vienas sunkiai sužeistas, kurį medikams pavyko išgelbėti.
"Liepos 31-oji žymi vieną iš skaudžiausių Nepriklausomos Lietuvos tragedijų. Prieš 22-ejus metus čia, Medininkuose, pasienio poste, įvykdytos kraupios žudynės, nukreiptos prieš mūsų tautą bei valstybę.
Mindaugas Balavakas. Juozas Janonis. Algimantas Juozakas. Algirdas Kazlauskas. Antanas Musteikis. Stanislovas Orlavičius. Ričardas Rubavičius. Šiuos septynis Lietuvos pareigūnus ankstų rytą iš pasalų užklupo sovietų ypatingosios paskirties milicijos būrio OMON smogikai.
Šaltakraujiškų žudikų šūviai buvo mirtini. Tik per stebuklą liko gyvas Tomas Šernas - vienintelis brutalaus nusikaltimo liudytojas.
Visi šie vyrai žinojo, kur eina ir ką daro. Suvokė, kaip tai pavojinga ir kuo gali baigtis. Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą OMON smogikai sistemingai puldinėjo mūsų šalies pasieniečius ir muitininkus. Tokiais savo veiksmais norėjo parodyti, esą Lietuvoje situacija - nekontroliuojama. Suskaldyti ir įbauginti visuomenę. Išprovokuoti konfliktus ir žmonių nepasitikėjimą pačia valstybe.
Tačiau teroras ir išpuoliai nesugniuždė Medininkų pareigūnų pasiryžimo ir atsidavimo Lietuvai. Nepalaužė jų tikėjimo savo valstybe - ir noro tarnauti jos labui. Tą dieną, kaip ir daugelį dienų iki tol, pareigūnai buvo savo poste. Atliko pareigą Tėvynei", - minėjime sakė V. Gedvilas.
Pasak jo, šiandien, prabėgus 22-ejiems metams, turime konstatuoti, jog atpildo kol kas sulaukė tik vienas iš smogikų. Visi kiti - laisvi bei mums nepasiekiami. Gali būti, jog ir nebus pasiekti. Niekuomet neatsakys už atimtas gyvybes ir jaunos, Nepriklausomos valstybės bauginimą", - sakė parlamento vadovas.
Jis kvietė nenuleisti rankų ir siekti teisingumo.
"Tačiau net jei ir taip - mes neturime teisės nuleisti rankų. Privalome eiti pirmyn ir visomis išgalėmis siekti, kad teisingumas būtų įvykdytas. Neturime teisės sustoti, negalime nurimti, mums nevalia nustoti tikėti bausmės neišvengiamumu: vyrai, kurie čia žuvo, yra neatsiejama mūsų visų savastis. Jų žūtis - vienas iš ryškiausių kovos už Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimą simbolių.
Ne veltui restauruotame pareigūnų vagonėlyje palikta atvira, krauju paženklinta senųjų grindų vieta. Šis kraujas neleis pamiršti, iš kur mes atėjome, ko siekiame - bei ką privalome padaryti. Kito pasirinkimo tiesiog nėra", - tvirtino V. Gedvilas.
Jis pažymėjo, kad 22-eji metai - ilgas laikas. "Pripažinkime tai. O laikas turi savybę blukinti net pačius skaudžiausius prisiminimus. Taigi, Medininkų tragedija, kaip ir kitos kertinės kovos už Nepriklausomą Lietuvą žymės, negali išblukti. Tai - simboliai, nepaveikūs užmarščiai. Tai - diena, kuri paliko mūsų širdyse baisius išgyvenimus, skausmą, netektį. Šios Lietuvai padarytos žaizdos niekuomet neužgis", - sakė V. Gedvilas.
Jis teigė tikįs, kad tai suprantame ne tik mes, vyresnės kartos žmonės. "Ne tik žuvusių ar sužalotų pareigūnų šeimos nariai, artimieji, giminės, draugai. Tai suvokia ir jauni žmonės, kurių tada dar nebuvo tarp mūsų. Jaunimas, kuris anksčiau ar vėliau, su derama pagarba ir pajauta, perims minėtų simbolių puoselėjimą ir globą. Tam, kad vėliau perduotų ją savo vaikams", - sakė V. Gedvilas.
