Per pusantrų metų du entuziastai, aktyviai dalyvaujant ir padedant draugams ir abiejų šeimoms moraliai palaikant, „prijaukino“ krūmokšniais apaugusią pievą netoli Mamavio kaimo Trakų rajone ir sukūrė valdą lyg iš anglų romanų. Tvarkingi mediniai pastatai, baltai dažyta tvora. Ir tai, kas į šį idilišką peizažą natūraliai įsikomponuoja – judri po pievą judanti prižiūrėtų avių kaimenė.

Grįžimas prie gamtos

Anot S. Jakuševo, avis – itin nereiklus gyvūnas. O duoda ir vilnos, ir mėsos. Būtent šie veiksniai lėmė, kad vyrai pradėjo auginti avis, o ne arklius ar karves.
„Sprendimas įkurti ūkį kilo iš vidinio įsitikinimo, kad tokia veikla yra tinkama, neprieštarauja gamtai. Avių auginimas – tai kai kas visiškai naujo, ko niekas iš mūsų iki šiol nėra patyręs. Abu pagal išsilavinimą esame kompiuterių specialistai, o kolegos, kurie mums padeda – kariškiai. Tačiau šis užsiėmimas mums patiko. Matyt, turėjome tam šiokį tokį polinkį... Juk mūsų tėvai ūkininkavo. Augino ožkas, avis. Tai – lyg grįžimas į praeitį“, - kalbėjo S. Jakuševas. Pasak jo, toji trauka patirti kai ką naujo nulėmė, kad ėmėsi šios užduoties. Avantiūrinės, o turint omeny situaciją Lietuvos žemės ūkyje ir ūkininko darbo nevertinimą – itin sunkios užduoties, netgi rizikingo verslo.

Mūsų pašnekovai sutartinai pabrėžia, kad vietos, kur galėtų įsikurti, ieškojo po visą šalį – iki pat Klaipėdos. Tačiau kartą atvažiavo čia, į vos per 40 kilometrų nuo Vilniaus nutolusią vietovę. Ir nesvarbu buvo nei dirvos kokybė, nei jos būklė, nes ši atoki vieta iš karto vyrams patiko.

Didžiuma plačių pievų, kurios kadaise priklausė eksperimentiniam ūkiui, naujaisiais laikais buvo privatizuota. Nemažai ganyklų netoli Naujasėdžio kaimo naudoja vienintelė Trakų rajone „Merkio“ žemės ūkio bendrovė. Būtent čia, šios bendrovės ganyklų kaimynystėje, prie Žvygždos upelio, 20 ha žemės įsigijo naujakuriai iš Vilniaus.

Ekstremalūs išgyvenimai

Kurti ūkį savo žemėje du naujai iškepti ūkininkai pradėjo nusipirkę avių. Iš pradžių įsigijo nedidelę kaimenę – 35. Pagrindinė sąlyga avims auginti kol kas buvo įvykdyta – buvo pieva, kur gyvuliai galėjo ganytis. Tačiau dauguma avių buvo ėringos, todėl iki žiemos reikėjo pasirūpinti derama užuovėja avelėms ir jų būsimiems palikuonims.

Pirmuosius metus ūkininkai skyrė teritorijai sutvarkyti. Plyname lauke iškilo keturi pastatai: avidė, klojimas, pagalbinis pastatas ir šeimininkų namas. Beje, visus statybos darbus ūkininkai atliko savo jėgomis. Persėjo dvi pievos dalis.

„Avių tvarto statybą baigėme gruodžio 25 dieną. Mums pasisekė, kad žiemos pradžia buvo švelni. Tačiau jau per Naujuosius, kuriuos sutikome čia, buvo daug sniego“, - pasakoja S. Jakuševas, prisimindamas, kad pažįstami net buvo susilažinę, ar ilgam mums užteks kantrybės baigti pradėtus darbus. Kadangi avidė atrodė itin gražiai, buvo apšiltinta, turėjo stoglangius, kai kurie postringavo, kad lauke pasistatėme viešbutį... Tiesa, patiems šeimininkams net per šalčius teko glaustis namelyje su ratais.

Kad ferma atrodytų taip, kaip ją išsvajojo, ūkininkams dar reikia mažiausiai metų. Dabar tveria tvoras, kad galėtų tinkamai atskirti avių kaimenes. Kiekviena jų, pagal anglų sistemą, turi turėti atskirą ganyklą, joje galima ganyti penkias dienas, po to avis pervaryti į kitą sklypą.

Gyvuliui irgi reikia šilumos

„Iš pradžių mums itin trūko patirties. Juk mūsų išmoktas darbas nė iš tolo neprimena ūkininkavimo. Esame miesto žmonės. Tačiau pamažu mokomės – įgyjame patirties ne tik skaitydami literatūrą, bet pirmiausia - dirbdami“, - sako ūkio bendraturtis V. Sukačiovas.

Ūkininkai su palengvėjimu prisimena pirmuosius avių kirpimo bandymus, daug žino apie tinkamą pašarų parinkimą, avių priežiūrą ir jų žiemojimo sąlygas.

Paaiškėjo, kad avims reikia gerai subalansuotų vitaminingų pašarų, jos serga „žmogiškomis“ ligomis, turi skirtingus charakterius ir joms, kaip ir žmonėms, reikia dėmesio ir šilumos.

„Su gyvuliu reikia elgtis taip, kaip su žmogumi, ir tada darbas duos ir naudos, ir pasitenkinimo“, - apibendrina S. Jakuševas.

„Savo vaikų jau seniai nebelepinam, tačiau gyvenimas privertė rūpintis ėriukais. Kai žiemą nugaišo avis ir paliko mažylius, šiuos turėjome globoti, - reikėjo ir pieną šildyti, ir maitinti iš buteliuko kaip kūdikius kas 4 valandas, ir naktį keltis, bėgti į tvartą. Stebėtina, kad šie paaugę irgi mėgsta kartais užšokti ant kelių“, - juokiasi V. Sukačiovas.

Per daugiau nei metus iš 35 avių kaimenė išaugo iki 117. Ir nors neapsieita be nuostolių, prieaugis, kurį daugiausia sudaro Lietuvos juodgalvės avys, nuolat didėja. Šeimininkų planuose – padidinti kaimenę iki 600 avių. Suvokia, kad padidinus būrį reikės plėsti ir ganyklų plotus. Dabartinės ganyklos apskaičiuotos 250 avių.

Lietuvos juodgalvių avių veislė yra gerai prisitaikiusi prie vietos klimato sąlygų, atspari ligoms. Tačiau laikui bėgant ūkininkai ketina auginti ir kitų veislių avis – „Dorper“, „Romanovo“ ir kt.

Pagrindas – entuziazmas ir santaupos

Kai pradėjo ūkinę veiklą, ES pinigai, skirti žemės ūkio plėtrai pagal rėmimo programas jau buvo paskirstyti. Todėl, kaip savo V. Sukačiovas, sukūrė ūkį tik savo entuziazmu ir iš savo santaupų. Mūsų pašnekovai neslepia, kad ateinančiais metais, kai bus galima kreiptis ES paramos 2014–2020 metams, pasistengs pritraukti lėšų savo ūkio plėtrai.

Pasak S. Jakuševo, pirmiausia pinigai reikalingi ūkyje būtinai technikai įsigyti. Iki šiol lauko darbuose pradedantiems ūkininkams pagelbėdavo „Merkio“ žemės ūkio bendrovės darbininkai.

„Buvo laikai, kai paklausdavau savęs, į ką aš įsivėliau? Tačiau tas lūžis jau įvyko, nes kai esi ilgiau už fermos ribų, pradeda jos trūkti“, - prisipažįsta V. Sukačiovas, kuris ir toliau dirba Vilniuje, dažnai vyksta komandiruočių į Maskvą.

„Toks darbas kaip šis arba patinka, arba ne, nes versti save ką nors daryti galima savaitę, ne ilgiau“, - prisipažįsta S. Jakuševas. „Mums patinka, kad čia tylu ir ramu. Labai mėgstu vėją, jūrą. O čia vėjas turi ir pranašumų, nes atbaido vabzdžius.

Sumanūs ūkininkai ketina panaudoti vėją ir kitam tikslui. Jau dabar turi konkrečių planų pastatyti vėjo jėgainę ir gaminti elektrą. Profesionalūs kompiuterininkai siekia dalį šiuo metu rankiniu būdu atliekamų darbų mechanizuoti ir kompiuterizuoti. Jau netolimoje ateityje visoms avims bus implantuoti čipai, kurie padės skaityti informaciją apie jas, o pašarai bus skirstomi kompiuterio valdomu dozatoriumi.

Atgimstanti tradicija

Avių auginimo tradicijos Lietuvoje, anot S. Jakuševo, tik atgimsta. Tačiau tik nedaugelis ūkininkų ryžtasi to imtis. Šiuo metu šalyje yra apie 90 tūkst. avių, o dar prieš 20 metų Lietuvoje auginta apie milijoną.

„Kol kas pas mus aviena nėra labai paklausi, didesnio šios mėsos kiekio reikia atvykėliams iš Artimųjų Rytų, ypač – per Ramadaną“, - aiškina ūkininkas. Avių augintojai iš Mamavio rūpesčių, kur parduoti mėsą, kol kas neturi. Parduoda ją draugams ir pažįstamiems. Be to, kaip teigia, skerdžiami tik ėriukai, o avys, kol kaimenę reikės didinti, turės vesti mažylius.

Darbas fermoje, nepaisant visų sunkumų, suteikia ūkininkams daug teigiamų emocijų.

Pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ Sergejus Jakuševas pabrėžia, kad avių auginimas ir naujo namo apdaila, kuri pasiglemžia visą laiką, tai – daugiau nei verslas ar laikinas pomėgis. Tai – aistra, dėl kurios negaila buvo palikti šiltą jaukų butą ir profesiją, kuri maitino.

Irena Mikulevič
Vilniaus krašto savaitraštis

www.L24.lt