Ką mes laimėjome ir praradome per du nepriklausomybės dešimtmečius?Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras MOTIEKA, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė, rašytoja Vidmantė JASUKAITYTĖ, pirmosios Vyriausybės narys, buvęs ministras Albertas SINEVIČIUS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS. RESPUBLIKA
"V.Jasukaitytė: Mes gyvenome emocijomis, niekas nesiruošė protingai, išmintingai veiklai, galbūt tik slaptosios tarnybos ir ruošėsi. Turiu įrodymų - daugiau kaip 300 puslapių teksto, parašyto vieno atsakingo asmens, kuris dirbo Šiaurės miestelyje, paskui Rusijos ambasadoje. Ten akivaizdžiai parašytas sakinys, kad kažkuriuo metu atvažiavo iš Rusijos tam tikra delegacija ir su niekuo nesusitiko, net su mūsų saugumu, tiktai su KGB atstovais, ir "byla podgotovlena rabota na dolgije desiatiletija v gluboko ešelonirovanych uslovijach". Man tas "ešelonirovanych" sukėlė labai keistą jausmą.
R.Paulauskas: Norėjome laisvos spaudos ir žodžio laisvės. Na, mes tada įsivaizdavome, kad spauda apskritai gali būti laisva. 25 metai parodė, kad laisvos spaudos nėra, ji visada kažkam priklauso, bet tada priklausė tik Komunistų partijai, dabar gali priklausyti ir dar kam nors, tai jau čia pliusas. Žodžio laisvė tada buvo apribota, dabar apribota, sakyčiau, mažiau. Tai, ką mes čia šnekame, į valstybinę televiziją niekada nepakliūva. Taigi nors čia galime šnekėti - pliusas šioks toks yra. Dėl žodžio laisvės pasakyčiau tokį dalyką: žodžio laisvė yra ne tada, kai kalbi ką nori, o kai esi išgirstas.
A.Sinevičius: "Ministras turi vadovauti savo šakai, turi būti specialistas, turi būti sukaupęs 20 metų patirtį, turi būti vadovavęs, nes jam nuolat reikia priiminėti administracinius sprendimus.Ponas Kazimieras teisingai sakė, kad daug visokių problemų būdavo, bet ar pajutote kas nors Sausio 13-osios problemas? Ar buvote nors vienas be elektros, be benzino, be duonos, be pieno, nors čia buvo suvažiavę beveik pusė milijono žmonių. Nė karto nebuvo mūsų vyriausybėse, tą drąsiai teigiu, kad nežinotume, ką daryti.
K.Motieka: Aš visiškai palaikau Albertą, kad ministras turi būti savo srities šeimininkas, jis pagrindinis asmuo, kuris savo sferoje priima sprendimus, jis tvarkosi ir jis galų gale atsako. Dabar susidaro įspūdis, kad viską sprendžia Vyriausybė. Niekaip negaliu suprasti, nuo pat ryto iki po pietų, beveik iki vakaro kiekvieną dieną ministrai sėdi Vyriausybės posėdžiuose - ką jie ten daro, ką jie dirba?
G.Jakavonis: Reikia pripažinti, kad pirmoji Vyriausybė, ko gero, buvo vienintelė profesionalų Vyriausybė, nes kiekvienas ministras buvo savo srities specialistas.
V.Jasukaitytė: Aš ne veltui sakau, kad blakės ir utėlės apsėdo mūsų kultūrą. Yra įkurta Kultūros ir meno taryba - niekam neatskaitingas darinys virš ministro. Jam ateina keliasdešimt milijonų nuo alkoholio ir cigarečių akcizo, ir, žinoma, dalis tų pinigų būtinai nueis tai partijai, kuriai priklauso ministras, koks jis bebūtų. Kaip buvo galima leisti įkurti pinigus skirstantį organą, kuris niekam neatsakingas - nei ministras atsako, nei tas atsako, susirenka keli vyrukai, kurie amžinai kažkam vadovauja.
K.Motieka: Aš nematau valstybės taupymo programos, juk jeigu blogai su finansais, žmonių atlyginimai maži, žmonės išvažiuoja į užsienį... Negaliu klausytis, kai kalbama, kad jie bėga iš Lietuvos, jie ne patriotai, kad jie parduoda Lietuvą ir pan. Klausykit, žmogus gyvena vieną kartą, jis turi šeimą, jis turi vaikus, jis neturi pajamų, iš kurių galėtų gyventi, ir jis mato, kad šitame laisvajame pasaulyje, kur jau dabar mums atviros sienos, galima savo šeima pasirūpinti ir gyventi daugiau mažiau pasiturinčiai, tai šitie žmonės ir išvažiuoja."
