Šie klausimai, ko gero, liks be vienareikšmių atsakymų, nes kiek šeimų, teik bus atsakymų. „Rūpestis jauniausiais - kasdienė pareiga, ir ne tik per šventes. O tas kasdienis rūpestis gula ant šeimos pečių, kai žmogus mokosi atsakingumo, meilės, pagarbos, gyvenimo. Norime, kad vaikai iš daugiavaikių šeimų mūsų rajone pajustų, kad tai - jų šventė“, - sako Vilniaus rajono merė Marija Rekst. Ji apgailestavo, kad neįmanoma aplankyti visų daugiavaikių šeimų ir visų mažylių palepinti saldumynais.

Nepalanki valstybės politika, mažos išmokos gausioms šeimoms, nepatenkinama tėvų profesinė situacija - visa tai nepadeda šeimoms. Vilniaus rajone yra 628 daugiavaikės šeimos, jose auga per 2 tūkst. vaikų. Trys vaikai - daugeliui įprastas vaizdas, tačiau keturi, penki ar net devyni ar dvylika vienoje šeimoje šiais laikais - didvyriškumas.

Išmokome dirbti

Marija ir Aleksandras Rybnikovai iš Mickūnų seniūnijos Taurijos kaimo susilaukė devynių vaikų. Dvi vyriausios dukros - Jelena ir Andžela - jau sukūrė savo šeimas. Gyvena jaukiame namelyje, juo rūpinasi, pagal finansines galimybes stengiasi paremontuoti. „Tėvai moko mus dirbti“, - pasakoja vyriausioji dukra Jelena, kuri tėvams laikinai išvykus stengiasi atstoti jaunesniems mamą. „Vasarą eidavome uogauti, grybauti, o iš pardavimo turėdavome šiek tiek pinigų. Vyresni vaikinai padėdavo kaimynams dirbti laukuose ir daržuose, nes nuo vaikystės buvo pratę prie daržininkystės.“

Vyresnioji Jelena padėdavo mamai auklėti mažesnius brolius ir seseris. „Kartais su seserimi pykdavome, kad negalime nueiti į diskoteką, tačiau niekada neturėjome pretenzijų tėvams dėl to, kad mūsų yra tiek daug. Džiaugiamės, kad turime save, kad mūsų vaikai labai mėgsta lankytis ne tik pas senelius, bet ir pas tetas ir dėdes“, - pasakoja Jelena liūdnai pripažindama, kad šeimos finansinė situacija verčia atsisakyti daugelio dalykų, tačiau tėvai stengiasi užtikrinti vaikams išsilavinimą ir gerą auklėjimą. 9-metis Aleksandras - vienas iš dviejų jauniausių - išdidžiai vardija visus pagal vyresniškumą - Jelena, Andžela, Ruslanas, Nataša, Igoris, Oksana, Kristina, Dmitrijus, Snežana, Violeta, Aleksandras, Anastazija. Prisimena ir kada kieno vardadienis, nes kaip ir kiekvienas vaikas, mėgsta tokias progas.

Pavyzdys vaikams

Renata ir Jevgenij Sinkevičiai iš Šatrininkų seniūnijos yra savo vaikams darbštumo pavyzdys. „Gimus Agnieškai - šiuo metu pirmokei - negrįžau į darbą. Turėjau likti namie, kad galėčiau viskuo pasirūpinti“, - aiškina mama. Nesutinka, kad atsisakyti karjeros ir profesinio darbo - tai negarbė šeimininkei. Tėvai pripažįsta, kad nebuvo lengva, ypač kai tėvas neteko darbo ir jau dvejus metus šeima gyvena iš pašalpų. „Nepalūžome ir nenuleidžiame rankų: turime tėvų žemę, ūkį, netoli - uogų ir grybų pilnas miškas. Todėl tvarkomės visai neblogai“, - pasakoja tėtis, kurio sumanumas ir ūkiškumas yra pavyzdys trims vaikams - 16-mečiui Raimundui, 14-metei Agatai ir 7-erių Agnieškai.

Sinkevičiai pripažįsta, kad būtent šeimoje tėvų pavyzdžiu vaikas išmoks tarpusavio pagarbos ir atsakingumo. „Kai vaikas po mokyklos grįžta į tuščius namus, kur tėvai yra užsiėmę savais darbais, sunku vėliau reikalauti iš jo susidomėjimo kuo nors kitu, išskyrus save“, - pasakoja tėvas. Vaikų auklėjimas reikalauja savitvardos ir pasiaukojimo, tačiau suteikia didelį džiaugsmą.

Dievo dovana

„Ar sunku išauklėti septynis vaikus? Net nežinau. Negalvojame apie tai. Tiesiog kasdienėse maldose patikime vaikus ir save Dievui ir džiaugiamės tuo, ką turime“, - pasakoja Nemėžio seniūnijoje gyvenantis Česlav Romaševski. Božena ir Česlav pripažįsta, kad niekada negalvojo apie tai, kiek turės vaikų - kiek Dievas duos.

„Dabar, kai vyresni vaikai paaugo, kažkaip nejaučiu, kad turiu daug vaikų. Kartais pagalvoju, kad turiu tik jauniausią - keturmetį Augustiną“, - su šypsena sako ponia Božena ir pabrėžia, kad šeimos galva yra tėvas.

Į klausimą, ar nerimauja dėl to, iš kur reikės paimti pinigų, kai vaikai pradės studijuoti, ponas Česlav atsako, kad nerimaus dėl to, kai ateis tam laikas. „Kol kas stengiamės kiekvieną dieną patikėti Dievui ir nesikrimsti dėl to, ką atneš rytojus“, - aiškina tėvas ir pripažįsta, kad kaip ir kiekvienoje šeimoje būna visko: ir barnių, ir nesusipratimų, ir laiko stokos, tačiau kartu - ir džiaugsmo, ir daug abipusės meilės. „Mano uošvis visada sakydavo, kad sutuoktiniai privalo kalbėtis ir visus nesusipratimus aiškintis iš karto. Teigė, kad geriau, kai sutuoktiniai tarpusavyje susiginčija, nei tyli ir visą pyktį laiko savyje.“

O vaikai - vyriausioji Katažyna (18 metų, kitais metais laikys brandos egzaminus), Jacek (16), Barbara (14), Adam (11), Kinga (8), Daniel (7) ir minėtas Augustinas - džiaugiasi, kad turi vienas kitą ir kad netrūksta idėjų, kaip praleisti laiką. Muzikalūs vaikai vadovaujami vyriausios sesers Katažynos yra susibūrę į šeimyninį ansamblį. Per „Cecilijados“ ar „Tave, Viešpatie, šloviname“ („Ciebie, Boże, wysławiamy” ) festivalius groja ir dainuoja visi: vyriausieji skambina gitara, muša būgną, griežia smuiku, o jauniausieji pritaria mušdami į ritmą barškučiais.

Probleminės situacijos

Trys minėti daugiavaikių šeimų pavyzdžiai rodo šviesesnę medalio pusę. Deja, ne visos šeimos spinduliuoja tarpusavio meilę, o vaikai dažnai yra laikomi priežastimi dar vienai pašalpai gauti. Daug asocialių šeimų nesugeba ir nenori užtikrinti deramos globos vaikams, jų auklėjimu užsiima įvairios institucijos.

„Daug vaikų auga nepilnose šeimose ir nepatyrė abejų tėvų meilės. Išmokyti vaiką atsakingumo, darbštumo, pasiaukojimo - tai normalios šeimos uždavinys. Visos kitos institucijos ir organizacijos atlieka antraeilį vaidmenį. Liūdna, kad visuomenėje vis dar yra poreikis turėti centrus ir institucijas, kurios atstoja vaikams šeimą“, - nesmagiai konstatuoja Vilniaus rajono merė Marija Rekst, Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga linkėdama, kad kiekvienas vaikas jaustųsi reikalingas, mylimas ir turėtų normalią nerūpestingą vaikystę. Primena, ką šviesaus atminimo kun. prelatas Juzef Obrembski nuolat kartodavo: kad reikia skirti ypatingą dėmesį atsakingam auklėjimui.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Silva Lukoševičienė pripažįsta, kad apleistų, šeimos paliktų vaikų problema, nors nėra masinis reiškinys, lieka neišspręsta. „Vilniaus rajono šeimos ir vaiko krizių centras Kalveliuose skirtas 25 asmenims, o šiuo metu jame gyvena 15. Tad galime tik džiaugtis, kad ne visos vietos yra užimtos“, - sako vedėja teigdama, kad vis gerėjančiai situacijai įtakos turi ir prevencinis darbas, kurį socialiniai darbuotojai dirba su probleminėmis šeimomis. Pripažįsta, kad Tarptautinė vaikų teisių gynimo diena - tai puiki proga atkreipti visuomenė dėmesį į vaiko situaciją šeimoje ir susimąstyti, ar darome viską, kad vaikai jaustųsi tikrai laimingi.

Teresa Vorobej