– Apibrėžkite žmogaus gyvybės pradžią ir šiandien su tuo susijusias egzistuojančias problemas.

– Žmogaus gyvenimas prasideda nuo jo pradėjimo momento. Būtent tą akimirką nusistato tokios vaiko savybės, kaip: lytis, akių, plaukų bei odos spalva, ūgis, gera sveikata ar polinkis sirgti tam tikromis ligomis. 21-ąją dieną pradeda plakti vaiko širdis, formuojasi smegenys. 6-ąją savaitę formuojasi vaiko skeletas. Funkcionuoja inkstai, plaučiai, kepenys ir širdis. Galima užfiksuoti žmogaus smegenų siunčiamas elektromagnetines bangas. 10-ąją savaitę veikia visi organai. Susiformavusios kojytės ir rankytės, pirštelių antspaudai. Vaikas reaguoja į išorės impulsus, jaučia skausmą. Tolimesnis vystymasis – tėra jau egzistuojančių žmogaus organų veiklos tobulinimas bei jo augimas. 12-ąją savaitę vaikas sugeba pariesti kojytes, sukinėti pėdutes bei ištiesti kojų pirštukus, užspausti kumštelius, raukti antakius. Savo elgesiu bei kūno sandara išreiškia individualius bruožus: jaučia ir reaguoja į emocines motinos būsenas. Žmogaus ūgis – apie 9 cm. 36-ąją savaitę, po 9 mėnesių gyvenimo motinos įsčiose, gimsta vaikas.

Vaikas nuo pradėjimo momento yra GYVA būtybė ir turi TEISĘ būti saugomas, lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas žmogus. Pradėtus vaikus privalu saugoti – taip moko Katalikų bažnyčia. „Tauta, kuri žudo savo vaikus, neturi ateities“ - sakė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II.

– Kaip manote, ar politikai ir teisininkai, neatsižvelgdami į genetikų ir mokslininkų nuomones, gali apspręsti nuo kada prasideda žmogaus gyvybė ir nuo kada reiktų ją saugoti? Kodėl?

– Gyvybė prasideda nuo pradėjimo momento (apvaisinimo). Visi klausimai, susiję su gyvybės prenatalinėje fazėje apsauga, privalo būti sprendžiami teikiant prioritetą pradėto vaiko teisėms. Iki šiol nebuvo jokio teisinio apibrėžimo šiuo klausimu. Netgi nebuvo sakoma, jog tai yra vaikas. Tik po 12 nėštumo savaičių taikomi tam tikri apribojimai nėštumui nutraukti. Įstatymas turėtų tai reglamentuoti pagal šiuos pagrindinius principus.

Tačiau įstatymas neapsiriboja vien tuo, kad draudžia daryti abortus ir nustato atsakomybę už tai. Tai yra kompleksinis įstatymas. 4 straipsnyje numatytas prenatalinės vaisiaus globos ir medicininės, socialinės bei informacinės nėščių moterų globos – organizavimas, galimybės gauti informaciją apie institucijas ir organizacijas, padedančias spręsti psichologines ir socialines problemas ir pan. Tai būtų užduotis Vyriausybės ir savivaldybės administracijai, o tos pagalbos formas Vyriausybė privalėtų nustatyti atskiru nutarimu.

Į kitą svarbų aspektą atsižvelgta įstatymo 5 straipsnyje, kuris numato mokymo apie gyvybę prenatalinėje fazėje organizavimą. Tokio dalyko iki šiol nėra buvę. Nei mokyklos vadovėliuose, nei kitoje literatūroje nieko praktiškai nerasime apie žmogaus vaisiaus apsaugą nuo pradėjimo momento. Švietimo ir mokslo ministerija privalės šią temą įtraukti į mokyklų bei į aukštųjų mokyklų mokymo programas. 

– Kodėl nusprendėte pateikti įstatymo projektą dėl gyvybės apsaugos nuo pat jos pradėjimo? Pakomentuokite plačiau.

– Lietuvoje nėra įstatymo, saugančio gyvybę prenatalinėje fazėje. Dar 2005 m. balandžio 28 d.,  būdamas Seimo nariu, paruošiau įstatymo projektą, surinkau įvairioms frakcijoms priklausančių mano iniciatyvą remiančių 30 Seimo narių parašų ir įregistravau Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriam 2008 m. pritarta po pateikimo. Projektui taip pat pritarė Žmogaus teisių komitetas. Deja, tuo ir baigėsi, jo eiga buvo sustabdyta. Įtakos tam turėjo ir konservatorių, visų pirma tuometinio Sveikatos reikalų komiteto pirmininko Antano Matulo, pasyvumas šiuo klausimu. Kaip ten bebūtų, 2005 m. parengtas įstatymo projektas sukėlė karštas diskusijas.

LLRA rinkimų programoje buvo įrašiusi nuostatą, kad ginsime negimusių vaikų gyvybę ir, įgyvendindami priimtus pažadus, šią kadenciją iš naujo užregistravome Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuris yra įtrauktas į pavasario Seimo darbų programą.

Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas atspindi Katalikų bažnyčios, popiežiaus Jono Pauliaus II mokymus, taip pat mūsų šalies piliečių lūkesčius. Įstatymas bus ryžtingas žingsnis, ginant mūsų šalies gyvybiškai svarbius interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse.
Išanalizavus kitų šalių įstatyminę bazę, paaiškėjo, kad siūlomas įstatymas jau seniai priimtas kai kuriuose ES šalyse (Airijoje, Lenkijoje, Maltoje). Įgyvendinant įstatymą, Airijoje, Lenkijoje ir Maltoje nebuvo kažkokių nenumatytų sunkumų, išskyrus liberaliųjų pažiūrų visuomenės dalies pasipriešinimo.

– Ar toks Jūsų siūlymas uždrausti abortus remiasi teisine baze, egzistuojančia Lenkijoje, kuomet abortai yra galimi tik išimtiniais atvejais?  Pakomentuokite.

– Taip, projektas panašus į įstatymą, nuo 1993 m. galiojantį Lenkijoje ir į tuos šį klausimą reglamentuojančius teisės aktus, kurie galioja kitose keturiose pasaulio šalyse. Panašus įstatymas galioja kai kuriose JAV valstijose, pavyzdžiui, neseniai buvo priimtas Pietų Dakotos valstijoje.

– Kokius planuojate numatyti išimtinius atvejus, kuomet abortas būtų leidžiamas ir iki kelintos nėštumo savaitės būtų leidžiamas? Pakomentuokite kiekvieną atvejį plačiau.

– Įstatymo projekte įvesti pagrindiniai gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos principai – tai konstatavimas, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo moters apvaisinimo ir kad visi klausimai, susiję su gyvybės prenatalinėje fazėje apsauga, turi būti sprendžiami teikiant prioritetą vaiko prenatalinėje fazėje teisėms.
Įstatymo projekte numatytos nėštumo nutraukimo leistinos sąlygos:
1)    kai nėštumas gresia nėščios moters gyvybei ar sveikatai;
2)    kai yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų.

– Kaip manote, kokius teisės aktus ir jų teisės normas reiktų keisti, įsigaliojus draudimui daryti abortus?

– Įstatymo projektas teikiamas kartu su Civilinio kodekso ir Baudžiamojo kodekso pakeitimų ir papildymų projektais. Civilinio kodekso 2.2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad „pradėtas, bet dar negimęs vaikas, turi tokį pat civilinį teisnumą kaip ir gimęs, tačiau turtinės teisės jam atsiranda nuo gimimo momento“. Baudžiamojo kodekso pakeitimų projekte pateikiamos jo pataisos susijusios su papildymu kodekso 1311 straipsniu „Gyvybės atėmimas vaikui prenatalinėje fazėje“ bei 135 ir 142 straipsnių koregavimu, nustatant atsakomybę už vaiko prenatalinėje fazėje sužalojimą ar susargdinimą, taip pat patikslinant neteisėto aborto sampratą. Tas, kas atėmė gyvybę vaikui prenatalinėje fazėje, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų, bet jokių būdu ne motina ir gydytojas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka atlikęs nėštumo nutraukimo (aborto) operaciją, ką bando įrodyti įstatymo projekto oponentai. Reikėtų pabrėžti, kad baudžiamoji atsakomybė negresia moteriai, tam skirtas atskiras įstatymo sakinys.

Įstatymo projekte keliami reikalavimai Vyriausybei, ministerijoms, kitoms Vyriausybės įstaigoms bei vietos savivaldos institucijoms užtikrinti nėščių moterų ir vaiko prenatalinėje fazėje medicininę, socialinę ir teisinę globą. Taip pat reglamentuojami mokymo apie gyvybę prenatalinėje fazėje klausimai. Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija turės parengti ir patvirtinti lydimuosius teisės aktus, reikalingus šiam įstatymui įgyvendinti.

– Kaip manote, kas yra svarbiau moters teisė apsispręsti ar vaisiaus teisė gyventi (ar vaisius apskritai turi teises)? Pakomentuokite.

Šiais laikais labai akcentuojama moterų teisė į apsisprendimą. Bet yra ir kitas klausimas, apie kurį kažkodėl kalbama kur kas mažiau – tai vaiko TEISĖ GYVENTI. Mes visi dabar naudojamės ta teise, o kas būtų tuo atveju, jeigu į mūsų šią teisę būtų pasikėsinta? Mūsų dabar čia tiesiog nebūtų. Mes taip ir nebūtume išvydę pasaulio, negalėtume džiaugtis gyvenimu, negalėtume matyti kitų žmonių, bendrauti ir t.t., mes negalėtume GYVENTI.
Negalima galvoti, kad abortas yra tik moters apsisprendimas, nes čia jos kūnas. Negali tas pats kūnas turėti kitą kraujo grupę, lytį. Mes visi turime suprasti, kad abortas yra didelė blogybė. Nuodėmė. Todėl įstatymas bus geras žingsnis ir Valstybei, ir jos moralei. Bus mažiau poabortinių sindromų, o svarbiausia, išsaugosime gyvybę, kurią duoda Dievas.

– Ar moters teisės nebus pažeidžiamos, kuomet abortai bus uždrausti? O galbūt moteris turi visišką teisę elgtis su savo kūnu kaip ji nori, remiantis plačiai įtvirtintu autonomijos principu? Pakomentuokite.

– Nėštumo nutraukimas kiekvienai moteriai yra didžiulė drama, turinti skaudžios įtakos jos psichikai bei fizinei sveikatai. Todėl verta pabrėžti, kad, pateikdami Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymo projektą, mes nesiekiame kokiu nors būdu tų moterų smerkti, bet norime suteikti tinkamą apibrėžimą šio veiksmo – negimusio vaiko, gyvos būtybės nuo pat pradėjimo momento nužudymo. Vienas Dievo įsakymų skelbia, kad žudyti yra mirtina nuodėmė. Reikia pabrėžti, kad įstatymu siekiama saugoti moterį nuo asmenų, verčiančių ją daryti abortą. Tokie veiksmai bus baudžiami. Gyvenime dažnai būna taip, kad vyrai verčia moterį nutraukti nėštumą šantažuodami ir grasindami ją palikti. Priėmus įstatymą moteris bus apsaugota nuo vyrų ar kitų asmenų veiksmų, kurie neatitinka jos interesų ir netgi jai kenkia. 

Abortas yra žmogaus gyvybės sunaikinimas ir negali būti saugus, aborto kaip nebūtino ir išvengiamo veiksmo žala moters sveikatai įrodyta medicinos įrodymais pagrįsta praktika (komplikacijos netgi po medicinos įstaigose atlikto aborto, absoliutus ir visais aborto atvejais registruojamas negatyvus poveikis moters psichinei sveikatai).
Dabartinė medicinos praktikoje esanti aborto pagal moters norą tvarka neatitinka medicinos mokslo dėsnių ir nekenkimo principo, medikų duodamos Hipokrato priesaikos ir Medicinos darbuotojų etikos kodekso, kitų įstatymų, kurie reglamentuoja žmogaus gyvybės apsaugą, pvz., eksperimentavimo su embriono kamieninėmis ląstelėmis.

– Kaip vertinate Europos žmogaus teisių teismo priimtą sprendimą byloje Vo prieš Prancūziją, kurioje teismas paliko teisę pačioms valstybėms apsispręsti, kokį statusą suteikti pradėtam, bet negimusiam vaikui? Kodėl Europos žmogaus teisių teismas nesiryžo priimti konkretaus sprendimo? Pakomentuokite.

– Gyvenimas yra Dievo dovana - jokia valdžia ir teismas negali to paneigti. Greičiausiai teisėjai suprato tai. Nors pasaulyje yra žinomi ir kiti negeri pavyzdžiai, kai už abortus pasisakantys lobistai įtakoja atskirus teismo sprendimus.

– Kaip manote, ar Lietuvoje pavyks įteisinti abortų uždraudimą? Kodėl?

– Manau, kad mums pavyks apsaugoti negimusius vaikus nuo nužudymo, nepaisant parsidavusios žiniasklaidos spaudimo ir kaip tai bebūtų sunku. Gyvybės saugumas nuo pradėjimo iki natūralios mirties yra vienas Europos civilizacijos kertinių akmenų. Dar 2005 m., kai įregistravau šį įstatymo projektą, visuomenei buvo suteikta galimybė susipažinti su mažai anuomet žinoma tema, juk šios problemos nežinojimas yra nerimą keliančio aukšto negimusių vaikų nužudymo rodiklio pagrindinė priežastis. Statistiniai duomenys yra negailestingi: šiuo metu nužudoma apie 8-9 tūkst. negimusių vaikų, prieš 8 metus šis skaičius buvo beveik dvigubai didesnis. Kaip matome, LLRA iniciatyva, netgi nevainikuota pergale, sukėlė teigiamų pokyčių. Manome, kad negimusių vaikų gyvybės apsaugos teisinės apsaugos nebuvimas - turint omenyje demografinę duobę ir emigracijos srautus – gali nulemti, kad išmirsime kaip šalis.

Baigti norėčiau pakartodamas popiežiaus, palaimintojo, Jono Pauliaus II žodžius: „Tauta, kuri žudo savo vaikus, neturi ateities“.