Vis dėlto turiu pripažinti, kad labai klysta tie, kurie mano, jog žurnalistu būti lengva. Neva rašyti dabar gali kiekvienas, nes internetas pilnas informacijos, todėl belieka tik sėdėti ir dirbti „copy-paste“ principu. Žinoma, yra rašančių ir šabloniškus, nukopijuotus rašinėlius, bet kokia jų vertė? Ką jie duoda skaitytojui? Tas žurnalistas, kuris siekia, kad visuomenė būtų informuota, apšviesta, žinotų svarbiausius įvykius, o svarbiausia – tiesą, turi stengtis kiekvieną dieną. Ir svarbu ne tik gerai rašyti, turėti idėjų, mokėti išdėstyti mintis – dar reikia ir tvirto psichologinio pasirengimo, gebėjimo valdyti emocijas, nes darbe netikėtumų netrūksta.
Kodėl įdomūs žiniasklaidos pasaulio užkulisiai? Nes, visų pirma, jie dažnai atskleidžia visiškai kitokią realybę, negu dauguma tikisi. Štai pavyzdžiui yra sakoma, neva žurnalistai - landūs įkyruoliai, pasirengę bet kokia kaina išgauti jiems rūpimą informaciją. Bet aš manau, kad yra kitaip – pats žurnalistas labai dažnai yra priverstas kęsti neatsakingus pašnekovus ar nemandagius interviu davėjus. Štai ima ir pasitaiko žmonių, su kurias gali mėnesių mėnesius tartis dėl interviu.
Iš pradžių jie pasako : „taip, žinoma, aš jums papasakosiu šį tą labai svarbaus, būtinai turime pasikalbėti, paskambinkite rytoj, patikslinsiu susitikimo laiką“. Ir tada prasideda užburtas ratas – kiek beskambintum, teišgirsi :“aš išvykstu“; „aš sergu“, „man egzaminai“ ir panašiai. Svarbiausia tai, kad pašnekovas tikina būtinai norįs pasikalbėti, tačiau niekaip nerandantis tam laiko.
Ir ką tokiu atveju daryti žurnalistui? Juk redaktorius reikalauja straipsnio, maketuotojas baksnoja likusią tuščią vietą leidinio lape nežinodamas, kuo dabar ją beužpildyti. O pats žurnalistas lieka kiauras savaites gyventi be atlygio (dauguma juk dirba pagal autorines sutartis ir pinigus gauna tik tada, kai parašo straipsnį). Tuomet reikia griebtis naujų temų, ieškoti pašnekovų, vėl viską derinti su redaktoriumi.
Tiesa, pasitaiko ir dar blogesnių situacijų. Pavyzdžiui, sugalvoji aktualią rašinio temą, randi įdomų pašnekovą, paimi iš jo interviu, parašai straipsnį. Ir tada staiga paskambina minėtasis pašnekovas ir nusprendžia viską atšaukti. Kodėl? Priežastys labai dažnai taip ir lieka neaiškios. Vieni staiga nusprendžia, kad nenori viešumo, kiti prisipažįsta, kad nepasvėrė savo žodžių, pateikė klaidingą informaciją. Ir tuomet vėl – žurnalistas lieka aklavietėje. Laikas sugaištas, redaktorius nepatenkintas, o parašytą straipsnį belieka išmesti į šiukšliadėžę. Kitu atveju, jei rašinys vis dėlto būtų išspausdintas be pašnekovo sutikimo, redakcija rizikuoja užsitraukti netgi teisinę atsakomybę.
Dar labai svarbu paminėti, jog vyrauja vienas klaidingas stereotipas, neva itin sunku dėl interviu susitarti su žymiais žmonėmis, o ypač – politikais. Turiu pabrėžti, kad per savo rašymo praktiką turėjau daug neatsakingų pašnekovų, tačiau dažniausiai tai buvo jaunimas (moksleiviai, studentai), verslininkai, teisininkai. Tuo tarpu politikai buvo itin mandagūs, pasirengę interviu, gerbė mano laiką. Manote, jiems tereikėjo dėmesio, reklamos, vietos spaudoje? Nieko panašaus. Kai kurie politikai yra geranoriški nebūtinai net žurnalistams.
Štai vienas mano bičiulis, prieš keletą metų Vytauto Didžiojo universitete rengęs bakalauro studijų baigiamąjį darbą tautinių mažumų tema, pagalbos kreipėsi į europarlamentarą Valdemar Tomaševski. Studentui trūko tam tikros informacijos, o minėtasis politikas paskyrė jaunuoliui laiką, suteikė naudingų žinių – ir, pabrėžiu, viskas įvyko labai sklandžiai, greitai, be jokių atidėliojimų ir trukdžių. Vaikinas apsigynė savo darbą, gavo diplomą ir iki šiol džiaugiasi prisimindamas sėkmingą bendradarbiavimą su politiku.
Taigi kartais lengviau susitarti su užimtu, reikšmingą veiklą vykdančiu ir dažnai kitoje šalyje dirbančiu žmogumi, negu pakalbinti kur kas pasyvesnį pašnekovą. Manau, svarbiausia – atsakomybė, pašnekovo sąžiningumas, jo požiūris į save ir aplinkinius. Ne kiekvienas gerbia savo ir kitų laiką bei darbą, todėl žurnalistai ir grumiasi su nesklandumais.
Neatsakyti klausimai, neparašyti tekstai, šiukšlinėje gulintys straipsniai – daug praradimų žurnalisto darbe. Tačiau mes vis tiek judame pirmyn, ieškome, veikiame, bendradarbiaujame, o tai, ką vertingo randame – pateikiame skaitytojams.
Gintarė Pugačiauskaitė
