Balandžio 26 dieną minimos Černobylio atominės elektrinės avarijos metinės. Ši avarija palietė Lietuvą ne tik kartu su slenkančiu radioaktyviu debesiu – apie 6 tūkstančiai lietuvių buvo vežti į užterštą zoną atlikti įvairių valymo darbų. Dauguma jų tuo metu tarnavo sovietinėje armijoje ar buvo jos rezerve, taigi šios pavojingos kelionės atsisakyti negalėjo. Dalis jų iki pat paskutinės akimirkos net nežinojo, kur yra vežami, o ir atvykus jiems nebuvo suteikiamos reikalingos žinios ar apsaugos priemonės. Kai kuriais atvejais dėl prastai organizuojamų darbų likvidatorių buvimas radiacija užterštoje zonoje buvo apskritai beprasmis. Dėl tokios jų patirties likvidatoriai pripažįstami nukentėjusiais nuo sovietinės okupacijos.
Nors iki šiol šie asmenys vadinami likvidatoriais, yra žinoma, kad avarijos padariniai buvo tik sumažinti, o ne visiškai likviduoti. Panašiai ir patiems likvidatoriams iki dabar nepavyksta tos patirties visai užmiršti – jie gali tik prisitaikyti prie jos, išmokti gyventi kartu su ja.
Keletą pastarųjų metų į Lietuvoje gyvenančių Černobylio avarijos likvidatorių patirtį gilinosi Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros psichologų tyrėjų grupė, vadovaujama prof. Danutės Gailienės. Tyrimo metu buvo atliekami ir analizuojami interviu su likvidatoriais, įvairių anketų pagalba vertinta jų šiandieninė psichologinė savijauta.
Tyrimas atskleidė ištisą virtinę nepalankių aplinkybių, su kuriomis jiems teko susidurti. Ryškiai iškilo vežimo į Černobylį kaip prievartos patirtis, taip pat ir ten išgyventas pavojus sveikatai dėl radiacijos. „Likvidatoriai atsidūrė bejėgiškumo situacijoje – jie negalėjo apsiginti nei nuo neapčiuopiamo radiacinio pavojaus, nei nuo represinės, kartais netgi absurdiškos sovietinės tvarkos Černobylyje. Dalis jų Černobylį įvardina buvus tremtim, kalėjimu, lageriu, ar tiesiog pragaru" – pasakojo psichologė Aurelija Auškalnytė, tyrimo komandos narė.
Grįžus į Lietuvą, likvidatorių išgyvenama grėsmė neslopo susiduriant su prieštaringa informacija apie galimą radiacijos poveikį jų ir jų palikuonių sveikatai. Baimė, kad kūnas gali būti negrįžtamai paveiktas radiacijos paaštrėja susirgus bet kokia liga, sužinojus apie kitų likvidatorių mirtis ir t.t. Toks nuolatinio nerimo išgyvenimas gali fiziškai sargdinti ir psichologiškai traumuoti bet kokį, net ir labai stiprų, asmenį, ypač jei tenka susidurti dar ir su nesupratingomis aplinkinių reakcijomis. Dalis buvusių Černobylyje išgyvena nuoskaudą dėl nebeteikiamos specializuotos pagalbos, nepakankamo dėmesio, paramos iš visuomenės.
Išties dauguma likvidatorių patiria vienokias ar kitokias psichologinės traumos pasekmes. Bendrai savo savijautą jie vertina prasčiau nei kiti jų amžiaus vyrai. Jiems taip pat būdingas stipresnis nerimas dėl sveikatos bei padidėjęs jautrumas, dirglumas, nervingumas. Dalis jų vengia prisiminti ir galvoti apie Černobylį, tačiau mintys ir vaizdiniai grįžta ir kelia neigiamus jausmus. Kiekvienu atveju jų psichologinė reakcija kiek skirtinga. Gali pasireikšti ir emocinė nejautra, ir neigiamos nuostatos pasaulio, ateities ir savęs atžvilgiu, bejėgiškumas arba stiprus pykčio jausmas, savidestruktyvus elgesys ir pan.
Tyrime bandyta atskleisti ne tik likvidatorių sunkumus, bet ir tai, kaip jie su jais tvarkosi. Vadovavimasis žmogiškumu, rūpestis kitais, įsitraukimas į įvairias veiklas, šeima, optimizmas, viltis ir tiesiog stiprus noras išgyventi sunkumus – tai buvo ir tebėra pagrindiniai likvidatorių paramos šaltiniai. Kai kuriems jų sunki patirtis netgi paskatino perkainoti vertybes, pakeisti profesiją ir apskritai gyventi kuo prasmingesnį gyvenimą.
Černobylio likvidatorių tyrimas buvo atliktas kaip platesnio tyrimo „Sunkių traumų ir socialinių transformacijų psichologiniai padariniai ir jų įveika" dalis. Tyrimas finansuotas Europos socialinio fondo lėšomis.
Dr. Ieva Povilaitienė
Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedra
Filosofijos fakultetas
