URM sveikina Rusijos pastangas taikyti šios konvencijos reikalavimus ir tikisi, jog visi joje numatyti bendradarbiavimo ir derinimo su poveikį patirsiančiomis šalimis etapai bus vykdomi nuosekliai ir tiksliai: pirmajame etape suinteresuotos šalys užduoda klausimus ir gauna esminius atsakymus, tuomet organizuojami viešieji svarstymai – poveikį patirsiančios šalies visuomenės išsamus supažindinimas su projektu, trečiajame etape vyksta ekspertų konsultacijos.
Lietuva ir Rusija yra pirmajame Kaliningrado AE projekto poveikio aplinkai vertinimo proceso pagal Espo konvenciją etape. Tam, kad būtų galima pereiti į antrąjį etapą – viešuosius svarstymus Lietuvoje – iš Rusijos būtina gauti šiuos atsakymus į esminius klausimus dėl projekto vystymo:
kodėl Kaliningrado AE projektui vystyti buvo pasirinkta būtent ši aikštelė, 11 km nutolusi nuo Lietuvos sienos (nesvarstytos kitos vietos, nežinomi parinkimo kriterijai),
kodėl neatlikti seisminiai aikštelės tyrimai (Rusijos pateiktas dokumentas dėl seisminių tyrimų nepateikia esminių duomenų, jame vadovaujamasi 1983 m. sudarytu tektoninių lūžių žemėlapiu. Atliekant poveikio aplinkai vertinimą remiamasi 1999 m. seisminio pavojingumo žemėlapiu, tačiau 2004 m. įvykęs instrumentiškai užfiksuotas žemės drebėjimas buvo stipresnio intensyvumo nei numatyta šiame žemėlapyje, nepateikiama informacija, ar buvo atliekami modernūs trimačiai tyrimai Kaliningrado AE statybų aikštelėje),
kaip bus užtikrinamas jėgainės reaktoriaus aušinimas (Kaliningrado AE numatyta aušinti didžiausia Lietuvos upe Nemunu; atstumas nuo AE aikštelės iki planuojamo aušinimo šaltinio yra 10-12 km; probleminis aukščių lygių skirtumas tarp Nemuno ir Kaliningrado AE aikštelės sudaro apie 15 metrų; nėra išnagrinėtas rezervinio vandens kaupimo būdas bei kiekis, nepateikti skaičiavimai, kad jo pakaks avarijos atveju),
kodėl Kaliningrado AE projektui neatliekami atsparumo testai pagal ES sutartą su trečiosiomis šalimis metodologiją (nors dar 2011 m. birželio 23 d. Rusija įsipareigojo atlikti šiuos atsparumo testus veikiančioms ir planuojamoms atominėms elektrinėms, tačiau iki šiol šiame procese nedalyvauja),
kodėl nėra pateikta informacija apie poveikį Nemuno upei ir jos ekosistemai, aplinkinėms teritorijoms ir gyventojams normaliomis AE eksploatacijos sąlygomis ar įvykus didelio masto avarijai,
kodėl nėra informacijos dėl avarinės parengties planų parengimo.
Tai tik dalis Rusijai pateiktų Lietuvos klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta.
Pirmajame Kaliningrado AE poveikio aplinkai vertinimo svarstymo etape Lietuva per pastaruosius trejus metus net keturiolika kartų oficialiai kreipėsi į Rusiją su šiais ir kitais klausimais, tačiau atsakymų į esminius klausimus nesulaukė.
Paskutinį kartą Lietuva kreipėsi 2012 m. sausio 5 d., tačiau oficialaus Rusijos atsakymo nesulaukta. Be to, per pastaruosius trejus metus Kaliningrado AE projekto klausimas keliamas visuose dvišaliuose susitikimuose, Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės komisijos posėdžiuose, tačiau atsakymai negaunami. Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom“ 2012 m. kovo mėn. neoficialiai Lietuvai perduotuose dokumentuose Lietuvos ekspertai prašomos informacijos vėlgi nerado. Kol kas atsakymų į iškeltus klausimus nepavyksta gauti nei dvišaliu lygmeniu, nei kreipiantis į tarptautines organizacijas (JT Espo konvencijos įgyvendinimo komitetą, Tarptautinę atominės energetikos agentūrą (TATENA) ir kitas).
Visiškai suprantamas didesnis nei kitų šalių Lietuvos susirūpinimas dėl Kaliningrado atominės elektrinės projekto vykdymo, kadangi būtent Lietuva yra šalis, potencialiai patirsianti didžiausią poveikį, jeigu įvyks avarinės situacijos. Šis objektas yra statomas būtent prie Lietuvos sienos, jam aušinti bus naudojamas būtent Lietuvos didžiausios upės Nemuno vanduo, todėl ir siekiama, kad poveikis būtų kuo išsamiau ištirtas, o visos Lietuvos gyventojų abejonės išsklaidytos.
Lietuva visada pasisako už skaidrumą, viešumą ir aukščiausių branduolinės saugos standartų įgyvendinimą, todėl yra sunerimusi dėl Kaliningrado AE ir kito „Rosatom“ vykdomo projekto – Astravo AE Baltarusijoje – įgyvendinimo skubos ir deklaruojamos nuostatos, jog šios jėgainės bus pastatytos pigiausiai iš visų bet kada statytų. Lietuvos URM nuomone, tai gali būti atliekama tik šių objektų saugumo sąskaita.
Lietuva labiau nei kuri nors kita šalis yra suinteresuota šių projektų skaidrumu, saugumu ir labai tikisi geranoriško bendradarbiavimo su Rusija. Tarptautiniai branduolinės saugos ir aplinkosaugos bei radiacinės saugos reikalavimai yra universalūs ir visuotinai privalomi, todėl dar kartą kviečiame Rusiją pasinaudoti tarptautinių branduolinės saugos reikalavimų gairėmis ir TATENA misijomis bei atlikti sutartus atominių elektrinių atsparumo testus.
Nors „Rosatom“ deklaruoja, kad Kaliningrado AE projektas yra vykdomas saugiai ir atsakingai, tačiau į neaiškiais kriterijais pasirinktą atominės elektrinės aikštelę iki šiol nėra pakviesta TATENA misija, kuri įvertintų parinktos aikštelės tinkamumą statyboms. Būtent nuo tokių tarptautinių misijų ir turėtų būti pradedamos projektuoti atominės elektrinės šiuolaikiniame pasaulyje, o ne pigiai ir skubotai pradedamomis statybomis.
Branduolinės avarijos nepripažįsta sienų ir gali paveikti viso Baltijos jūros regiono šalis, todėl mūsų visų bendras interesas turi būti užtikrinti atominių elektrinių saugą viso branduolinio ciklo metu: saugios branduolinės technologijos gali būti tik saugioje aikštelėje, jėgainė turi būti saugiai statoma, saugiai eksploatuojama ir saugiai uždaroma.
Lietuva sieks skaidriai ir išsamiai informuoti visuomenę apie bendradarbiavimą su Rusija branduolinės saugos srityje ir kviečia Rusiją nevengti viešumo bei prisidėti prie šio tikslo realizavimo.
Lietuva mato realias perspektyvas stiprinti abipusiškai naudingą bendradarbiavimą su Rusija, ypač efektyviai panaudojant išskirtinę Kaliningrado srities padėtį bei artumą bendrai ES energetikos rinkai.
