Pirmasis rublį skandinantis akmuo yra energetinių išteklių kainų mažėjimas. Pernai 68 proc. Rusijos eksporto sudarė gamtinės dujos, nafta ir jos produktai. Dar svarbiau yra tai, kad apie pusę Rusijos biudžeto pajamų sudaro naftos ir dujų gavybos bei eksporto mokesčiai. Įvertinę ir pajamas iš kitų eksportuojamų žaliavų bei paslaugų sektorių, aptarnaujančių gavybos pramonę, gauname beveik tris ketvirtadalius Rusijos biudžeto pajamų. Taigi, krentanti naftos ir kitų žaliavų kaina turi labai didelės neigiamos įtakos Rusijos biudžetui.
Vienas iš lengviausių būdų šiai problemai išspręsti yra leisti Rusijos rubliui nuvertėti. Kadangi nafta, dujos ir kitos žaliavos parduodamos už JAV dolerius, dėl šios valiutos atžvilgiu nuvertėjančio rublio biudžeto pajamos didėja. Žinoma, tai tik problemos sprendimo imitacija, nes rublių biudžete gal ir daugiau, bet jų perkamoji galia yra sumažėjusi. Nuo metų pradžios Urals nafta atpigo beveik trečdaliu – nuo 110 iki 75 dolerių už barelį. Tačiau dėl dar spartesniais tempais nuvertėjančio rublio labai didelės įtampos Rusijos biudžetui kol kas nėra – dabar, kaip ir metų pradžioje, už parduotos naftos barelį gaunama maždaug 3500 rublių. Todėl nors biudžeto deficitas šiemet šiek tiek padidės, jis vis tiek nesieks 1 proc. BVP.
Žinoma, nuvertėjantis rublis sukuria kitą nemalonią problemą – brangsta importuojamos prekės ir didėja infliacija. Tačiau menko finansinio išprusimo piliečiui dešimtadaliu sumažėjusi socialinė išmoka rubliais būtų daug didesnė tragedija nei dešimtadaliu pabrangusios jo vartojamos prekės. Tuo Rusijos valdžia ir piktnaudžiauja. Be to, dėl didėjančios infliacijos, kaip ir dėl kitų šalies ekonominių problemų, kremlius kaltę verčia vakarų valstybių sankcijoms. Nors vienintelės sankcijos, padidinusios infliaciją Rusijoje, buvo tos, kurias ji pati pritaikė Vakarų valstybėms uždrausdama iš jų importuoti dalį maisto produktų.
Tačiau pagrindinis rusų galvos skausmas yra ne pabrangusios naujametinės dovanos. Rusijos priklausomybė nuo vakarietiškų prekių – nuo automobilių ir gamybos priemonių iki medikamentų ir elementarių maisto priemonių – yra milžiniška, o svajonės, jog importą greitai ir paprastai galima pakeisti vietos gamintojų prekėmis, išlieka tik... svajonėmis. Apie pusė Rusijos suvartojamų maisto produktų yra importuojami ir nors vietos gamintojai džiaugiasi embargu, kažin ar eiliniai rusai yra susižavėję galimybe vietoje ispaniškų pomidorų ir apelsinų pirkti daugiau bulvių. Visa Rusijos gavybos pramonė gali plėstis ir būti konkurencinga tik naudodama vakarietiškas technologijas. Tai aktualu ne tik naftą ir dujas išgaunančioms įmonėms – anglies, aukso ir sidabro gavybai dažniausiai naudojamos Vokietijos, Suomijos arba Japonijos įmonių pagaminta įranga.
Antrąjį akmenį Rusija sau pakabino pati pradėjusi agresyvią užsienio politiką Ukrainoje. Tai ne tik paskatino Vakarų valstybes taikyti Rusijai ekonomines sankcijas, įskaitant ir draudimą parduoti kai kurias technologijas jos energetikos sektoriaus įmonėms, bet ir išgąsdino investuotojus. Per pirmuosius tris šių metų ketvirčius iš Rusijos pabėgo 85 milijardai JAV dolerių. Rusijos finansų ministras prognozuoja, kad per visus šiuos metus Rusija gali netekti iki 130 milijardų dolerių užsienio kapitalo. Rublio patrauklumo nepadidino ir centrinio banko sprendimas bazines palūkanas padidinti iki 9,5 procento. Tai buvo tik balionėlis, teoriškai galėjęs pristabdyti rublio skendimą, bet greitai tapo akivaizdu, kad jis buvo per mažas, jog turėtų kažkokios įtakos. Galiausiai, Rusijos centrinio banko užsienio valiutų rezervams sumažėjus maždaug 100 milijardu dolerių, nuspręsta jų nebešvaistyti ir rublio kurso nebeginti, o leisti jam laisvai svyruoti.
Taigi, kapitalą iš Rusijos išveža visi, kas gali – investuotojai parduoda akcijas ir obligacijas, įmonės uždirbtą pelną ne reinvestuoja, o siunčia motininėms kompanijoms. Vien Rusijos akcijų rinkos kapitalizacija šiemet sumažėjo apie 240 milijardu JAV dolerių. Rusijos valstybės skola nėra didelė, tačiau jos įmonės 2015 metais turės pasiskolinti apie 130 milijardų JAV dolerių – jei vis dar galios Vakarų valstybių sankcijos apribojančios jų galimybes skolintis tarptautinėse finansų rinkose, tai nebus lengva užduotis.
Naujienų agentūra „Bloomberg" suskaičiavo, kad pardavus visas įmonės Apple akcijas būtų galima nupirkti visas įmones, kurių akcijomis prekiaujama Rusijos biržoje ir dar liktų pinigų kiekvienam rusui nupirkti po naują telefoną iPhone 6+. Žinoma, tai labai hipotetinis scenarijus, tačiau jis puikiai iliustruoja, kaip prastai investuotojai vertina Rusijos įmonių perspektyvas. Kita vertus, šis pavyzdys taip pat rodo, kad Rusijos rublis ir šios šalies finansiniai aktyvai yra labai pigūs, todėl gali pradėti vilioti spekuliacinį kapitalą. Tačiau pagrindinis rublio, jos akcijų kainų, bei visos Rusijos ekonomikos kryptį lemiantis veiksnys bus jos užsienio politika.
Rublius parduoda ir iš Rusijos traukiasi ne tik investuotojai. Gyventojai perka dolerius ir, tie, kurie gali, siunčia juos į Šveicarijos, Kipro, Latvijos ir kai kurių kitų Europos šalių bankų sąskaitas. Kiti „žalius" laiko namie, seifuose – vienoje iš nedaugelio prekių, kurios paklausa šiemet išaugo. Putinas gal ir išsaugojo ar net sustiprino savo įvaizdį rusų akyse, tačiau rublis tokia sėkme pasigirti negali. Nevyriausybinės tyrimų bendrovės „Levada center" duomenimis, spalio mėnesį Putiną palaikė ir teigiamai vertino rekordinė gyventojų dalis – 88 procentai. Stagnuojant gyventojų pajamoms ir didėjant infliacijai Putinui belieka tikėtis, kad jo reitingų neištiks rublio likimas.
