Už 10 metų trukusį draudžiamą susitarimą Konkurencijos taryba skyrė 58 255 200 litų baudą MAXIMA LT ir 15 284 800 litų baudą UAB „Mantinga“.
Konkurencijos tarybos vertinimu, MAXIMA LT ir UAB „Mantinga“ tiekimo sutarčių nuostatos, šių įmonių darbuotojų tarpusavio susirašinėjimas bei kitos nustatytos faktinės aplinkybės liudija ilgalaikius, nuoseklius ir kryptingus bendrovių veiksmus užtikrinant, kad mažmeninės kainos (dar vadinamos „lentynos“ kainomis) MAXIMA LT parduotuvėse nebūtų mažesnės nei minėtos „bazinės“ kainos.
Konkurencijos taryba tyrimo metu surinko pakankamai įrodymų, kad MAXIMA LT ir UAB „Mantinga“ suderintus sprendimus dėl „lentynos“ kainų lėmė ne konkurencinė aplinka rinkoje, o įmonių siekis užsitikrinti ir išlaikyti didesnę pelno maržą vartotojų sąskaita.
„Bendrovės tyrimo metu tikino, kad savo veikloje stengiasi siūlyti palankiausias kainas vartotojams. Tačiau šio Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatėme, kad realybėje dvi vartotojams gerai žinomos įmonės norėjo „išlaikyti pakeltas kainas“, „sustabdyti akcijas“, „pakelti lentynos kainas“. Gamintojo ir prekybos tinklo susitarimas padėjo beveik dešimtmetį išlaikyti aukštesnes prekių kainas vartotojų, t.y. mūsų visų, nenaudai.“ – sako Šarūnas Keserauskas, Konkurencijos tarybos pirmininkas.
Tyrimo metu Konkurencijos tarybos ekspertai taip pat nagrinėjo ir kitų mažmeninės prekybos įmonių veiksmų atitikimą konkurencijos teisei. Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Mantinga“ ir MAXIMA LT sudarytas susitarimas dėl minimalių mažmeninių kainų galėjo daryti įtaką UAB „Mantinga“ produkcijos kainoms visose mažmeninės prekybos maisto produktais įmonėse.
Konkurencijos tarybos tyrėjai surinko duomenų, kad MAXIMA LT ir UAB „Mantinga“ buvo suinteresuotos kitų mažmeninės prekybos tinklų prisijungimu prie susitarimo, tačiau tyrimo eigoje surinktų įrodymų nepakako nustatyti UAB „Prisma LT“, UAB „Palink“, UAB „NORFOS MAŽMENA“ ir UAB „RIMI Lietuva“ dalyvavimą draudžiamuose susitarimuose.
Konkurencijos taryba šį tyrimą pradėjo 2010 m. rugsėjo 21 d. įtarusi, kad ūkio subjektai, užsiimantys maisto gaminių gamyba ir pardavimu, galėjo tarpusavyje derinti šių gaminių kainas.
