Manytina, kad vartotojų ar vartotojų teisių gynimo asociacijų bei kitų interesų grupių dalyvavimas viešosios politikos sprendimų priėmimo procese padėtų nustatyti vartotojų ar kitų interesų grupių poreikius, įgalintų gauti reikalingą informaciją, priimti veiksmingiausius sprendimus, padėtų biurokratams spręsti konfliktus, pasiekti konsensusą ir užsitikrinti piliečių paramą. Bendradarbiavimas ne tik su verslo, bet ir su vartotojų teisių gynimo asociacijomis ar kitomis interesų grupėmis didintų valdžios legitimumą, konkuruojantys interesai padėtų užtikrinti valdžios skaidrumą, aktyvus ir viešas interesų grupių dalyvavimas keltų pasitikėjimą valdžia.
Lietuvoje yra priimta nemažai teisės aktų, pagal kuriuos Vartotojų teisų gynimo asociacijos ar kitos interesų grupės gali tiesiogiai dalyvauti viešojoje politikoje. Jų dalyvavimas sprendimų priėmimo procese užtikrinamas per organizacijas, kurios yra nepriklausomos nuo valdžios institucijų ir siekia įgyvendinti savo narių tikslus.
Įstatymų leidėjas suprasdamas, kad šilumos energijos tiekimas yra ne tik ekonominis, finansinis ar ūkinis reikalas, bet ir galimai didelės socialinės įtampos židinys, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 6 straipsnyje įpareigojo Vyriausybę sudaryti Šilumos tarybą, kuri ,,yra kolegiali, patariamojo balso teisę turinti ir visuomeniniais pagrindais veikianti su šilumos ūkiu tiesiogiai susijusių institucijų ir organizacijų (įskaitant vartotojų teises ginančias nevyriausybines organizacijas) atstovų grupė, teikianti energetikos ministrui pasiūlymus svarbiais valstybės šilumos ūkio strategijos klausimais“. Šilumos tarybą sudaro ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Niekam ne paslaptis, kad nuo Šilumos tarybos įkūrimo 2003 m. jos posėdžiai praktiškai nevyko, o apsilankę Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos elektroninėje svetainėje sužinome, kad 2011 m. kovo 11 d. įsigaliojo Energetikos ministro įsakymas, kuriuo panaikinami Šilumos tarybos nuostatai ir pati Šilumos taryba. Lietuvos piliečiai kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, neteko savo teisių, garantuojamų Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo.
Gali pasirodyti keista, bet šiuo metu valdžia šilumos ūkio problemoms nagrinėti sudarinėja įvairias darbo grupes, susitikinėja su vartotojų ar daugiabučių namų bendrijų atstovais, kitomis suinteresuotomis šalimis, bet kažkodėl nenori pasinaudoti įstatyme numatyta institucija ir netgi ją panaikina, nors įstatymas reikalauja ją sukurti. Kodėl?
Pirma, taip valdžia nustato savas žaidimo taisykles, pagal kurias turi žaisti vartotojų teisių gynimo asociacijų ar kitos interesų grupės. Ir būtent tada valdžios atstovai turi didžiausią galią sukurti jai palankias vartotojų teisių gynimo asociacijas ar interesų grupes, kurios gali prieiti prie informacijos ir dalyvauti sprendimų priėmimo procese. Tik tokiu atveju vyriausybė ir biurokratai turi pasirinkimo galimybę, - su kuriais veikėjais bendradarbiauti, o su kuriuos ignoruoti.
Antra, valdžia priversta ,,gerbti“ tas vartotojų teisių gynimo asociacijas ar interesų grupes, kurios gali pritraukti žiniasklaidos ir plačios visuomenės dėmesį, todėl neužkertamas kelias vartotojų teisių gynimo asociacijoms ar interesų grupėms išsakyti savo pozicijas sprendimų priėmimo klausimais -paprasčiausiai tai joms pigu, naudinga, populiaru. Taip išsaugomas valdžios autoritetas, bet tai jos neįpareigoja derinti ar keisti numatytą sprendimą. Kaip sakoma, ,,ir vilkas sotus, ir avis sveika”.
Trečia, dažnai vartotojų teisių gynimo asociacijos ar interesų grupės nemano, kad jų tikslų gali būti pasiekiama įvairių komisijų, grupių, pasitarimų būdu, ir nenori būti įviliotos į politinės sistemos kompromisų spąstus. Paprasčiausiai vartotojų teisių gynimo asociacijos ar interesų grupės ignoruoja valdžios siūlomą ,,privilegiją” šnekėtis ar net tartis. Vartotojų teisių gynimo asociacijų ar interesų grupių atstovai suvokia, kad jeigu jų siūlymai prieštarauja tam tikros institucijos politikai, tikėtina, kad tokie siūlymai bus nustumti į šalį kaip „akivaizdus savanaudiškų tikslų siekimas”. Tačiau valdžia privalo demonstruoti, kad vyksta darbas su vartotojų teisių gynimo asociacijomis ar interesų grupėmis, todėl organizuojami neformalūs susitikimai, jie viešinami ir sudaromas įspūdis, kad valdžia įsiklauso į piliečių nuomonę. Kviečiant po vieną suinteresuotą asmenį, tokių susitikimų kiekis pakankamai didelis - ,,darbas“ vyksta nuolat, o tokio darbo rezultato niekas negali pamatuoti.
Ketvirta, Šilumos tarybos, įstatyme numatytos institucijos (kad ir patariamosios), sprendimai turi didesnį politinį ir teisinį svorį, nei valdžios atstovų pokalbiai su pavieniais asmenimis. Šie sprendimai nebūtinai gali sutapti su valdžios ketinimais ir norais, o mūsų valdžios atstovai jau daugelį metų turi vieną neišgydomą ligą – jie viską žino, jie viską vieninteliai teisingai supranta, jie yra neklystantys, jie yra nepakaltinami.
Šilumos Taryba yra ne vienintelė įstatyme numatyta komisija, kuri privalėtų nagrinėti problemas, susijusias su vartotojų ar kitų interesų grupių teisėmis ar teisėtais interesais. Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių apsaugos gynimo įstatymo 10 str. nustato, kad siekiant užtikrinti Teisingumo ministerijai pavestų funkcijų vartotojų teisių apsaugos srityje įgyvendinimą, sudaroma Vartotojų teisių apsaugos taryba (toliau – Taryba). Ši taryba yra kolegiali patariamoji visuomeniniais pagrindais veikianti institucija.
Tarybą sudaro po vieną Teisingumo ministerijos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Tarnyba), Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – Inspekcija), Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba) atstovą, keturi vartotojų asociacijų atstovai ir vienas Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas. Tarybos nuostatus ir sudėtį tvirtina teisingumo ministras. Tarybai vadovauja Teisingumo ministerijos atstovas.
Tarybos funkcijos: ji teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos politikos įgyvendinimo ir tobulinimo; analizuoja vartotojų teisių apsaugą užtikrinančių institucijų informaciją apie jų veiklą ir teikia pasiūlymus dėl jų veiklos; teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų priėmimo ir keitimo.
Popieriuje išties viskas gražu, bet Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kaip ir Šilumos taryba (iki jos panaikinimo), iš esmės nevykdo nė vienos iš trijų jai pavestų funkcijų. Galbūt Vartotojų teisių apsaugos tarnybą irgi laikas panaikinti? Ar Vartotojų teisių apsaugos tarnyba reikalinga tik tam, kad rašydami ataskaitas ES institucijoms galėtume paminėti, kad tokia yra? Kiek dar yra tokių popierinių institucijų, kurios skirtos valdžios ir piliečių bendradarbiavimui, bet iš esmės yra ,,mirusios” ar biurokratų ,,numarintos”? Kyla esminis klausimas - kieno iniciatyva ir kokių tikslų siekiant šios institucijos yra numarintos? Jeigu Energetikos ministras ir Teisingumo ministras būtų tinkamai vykdę savo prievoles steigiant, sudarant ir organizuojant Šilumos tarybos ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiklą, gal šiandien bent iš dalies būtume išvengę su šilumos ūkio reguliavimu susijusių problemų? Kodėl Energetikos ministras ir Teisingumo ministras nė karto nepasinaudojo teise nagrinėti šilumos energijos vartotojų problemas Šilumos taryboje ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje? Kas gali atsakyti į šiuos ir daugelį kitų visai neretorinių klausimų?
Galima sakyti, kad įstatymų leidėjas piliečių ir valdžios bendradarbiavimui ,,demokratijos duris atidarė“, o vyriausybė ir joje dirbantys biurokratai jas uždarė. Kas vyksta už uždarų durų ir kas už tai atsakys?
Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Atstatymo Akto Signataras
Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos prezidentas
Kęstutis Grinius
