Tačiau finansų ministrė mano, kad biudžetas vykdomas gerai, o Premjeras sako, kad pernai efektyviai kovota su tabako ir degalų kontrabanda ir taip kovoti žada ir šiemet. „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas teigia, kad biudžetui „vokeliai“ kenkia labiau nei kontrabanda.
Nemira Pumprickaitė. Po pirmojo praėjusių metų ketvirčio Premjeras pasakė, kad dėl didesnio pridėtinės vertės mokesčio surinkimo, išaugusio akcizo surinkimo ir legalios prekybos cigaretėmis, jau viršijamas planas iš šešėlio ištraukti milijardą. Dabar, metams pasibaigus ar galima pasakyti, kad pavyko tą padaryti?
Žygimantas Mauricas. Plano įvykdymas priklauso nuo dvejų dalių: nuo paties plano ir nuo jo įvykdymo. Vertinant būtent akcizo mokesčio surinkimą, mes matome, kad planas buvo gana ambicingas, buvo planuojama, kad akcizai praktiškai iš visų prekių padidės, tačiau metų gale koją pakišo labai menkas akcizo iš benzino surinkimas. Jis nepateisino mūsų lūkesčių, nes jis yra šiek tiek didesnis nei kitose šalyse ir mūsų vartotojai daugiau to akcizo sumokėjo Latvijai ir Lenkijai arba Baltarusijai ir Rusijai. Ir tam tikrais būdais perveždami per sieną realizavo Lietuvoje.
Tai jeigu mes sumažintume benzino akcizą, tai tada viskas būtų gerai?
Gerai nebūtų, nes mes vis tiek turėtume pagrindinę problemą Baltarusiją ir Rusiją, kuriose akcizai benzinui ir dyzelinui yra labai maži, ir mes turime bendromis pastangomis kovoti prieš tas šalis. Net jeigu mes tobulai uždarytume savo sienas, nepamirškime, kad atvira lieka siena tarp Latvijos ir Rusijos ir tarp Lenkijos ir Baltarusijos bei Rusijos. Taigi, tos prekės į Lietuvą galėtų patekti per tas kitas šalis. Tai labai sudėtinga kova ir kartais ji gali priminti kovą su vėjo malūnais.
Kitaip sakant, būtent šitas ir pakišo Vyriausybei koją surinkti milijardą iš šešėlio?
Taip, būtent surinkimas iš benzino, nes tabako ir alkoholio surinkimas nebuvo toks prastas, kaip surinkimas iš degalų.
Jeigu mes kalbėtume apie kontrabandą, kuri patenka per mūsų sienas, kaip jūs vertintumėte siūlymą, kad ją sumažintų ir padėtų surinkti mokesčius, jeigu mes priverstume už ją atsakyti ne tik vežėjus, bet ir tuos, kurie naudojasi kontrabandinėmis prekėmis, vartotojus?
Būtent toks problemos sprendimas nebūtų labai efektyvus, nes jeigu baudi ir pardavėją, ir pirkėją, tai jie labai lengvai gali kartu susitarti, nes jiems abiem naudinga. Ir tada būtų labai sunku tuos atvejus išaiškinti. Žymiai geresnis sprendimas būtų suteikti tam tikras paskatas pirkėjams įskųsti pardavėjus, duodant labai dideles premijas. Kas dabar naudojama kriminalistų darbe. Lygiai tokia padėtis yra su „vokeliais“, su nelegaliais atlyginimų mokėjimais.
Tai dar viena šešėlio bėda?
Taip, taip, sakyčiau, netgi didesnė. Nes nuobaudos už „vokeliuose“ mokamus atlyginimus yra neadekvačiai mažos, ir darbuotojai ypač, tie kurie labiausiai ir nukenčia nuo „vokelių“, nėra skatinami paskelbti apie darbdavį, kuris vykdo nelegalią veiklą. Atvirkščiai, jie net yra skatinami kooperuotis su tokiais darbdaviais. Vadinasi, „skaldyk ir valdyk“ principą reikia naudoti, nes kitaip vargu ar galima tikėtis labai efektyvių rezultatų.
Kad jau pradėjom kalbėti apie kontrolę ir bausmes. Žinoma, kontrolė ir bausmės visada yra tam tikra priemonė kovoti su šešėliu. Bet ar gali būti kaip priemonė naudojama legalaus verslo skatinimas?
Būtent, jeigu mes kalbame apie „vokelių“ problemą, tai verta pabrėžti, kad Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas yra vienas didžiausių visoje ES. Mes mokame ne tik gyventojų pajamų mokestį, kuris siekia 15 proc., bet ir sveikatos, socialinio draudimo ir dar darbdavys sumoka 31 proc. socialinio draudimo mokestį. Taigi, visa mokesčių našta siekia apie 42 proc. nuo atlygio. Ir kas yra unikalu, nes tik Lietuvoje – ta našta yra labai panaši tiek minimalią algą gaunantiems, tiek labai didelį atlyginimą gaunantiems darbuotojams. Nėra progresyvumo. Natūralu, kad mažą atlyginimą gaunantys žmonės nenori mokėti tokios didelės naštos, ir jie pradeda ieškoti būdų, kaip galima pasidalinti ar sumažinti ją.
Vienas iš būdų kovoti su šešėliu – sumažinti mokesčius, bet ar tik to užtenka. Ar neturi įtakos reguliavimo, sistemos sudėtingumo, na, ir valdžios priimamų sprendimų kokybė: jeigu žmogus mano, kad valdžia teisingus sprendimus priima, tai jis ne taip labai priešinasi mokėti mokesčius?
Taip, būtent kalbant apie mokesčių naštos dydį, reikėtų išskirti mokesčius į dvi kategorijas: darbo ir kapitalo apmokestinimas ir vartojimo bei turto apmokestinimas. Socialiai teisingesni yra pirmieji: kuo daugiau uždirbi, tuo socialiai teisingiau, kad daugiau ir sumoki. Bet ekonominiu požiūriu yra atvirkščiai, nes pirma, darbuotojui reikia leisti užsidirbti ir tik vėliau iš jo dalį tų pinigų atimti vartojimo ir turto mokesčio pagalba. Vertinant iš tos perspektyvos, būtų labai protinga mažinti darbo apmokestinimą ir didinti turto ir vartojimo mokesčius. Tokiu būdu ilgalaikėje perspektyvoje tikėtina, kad ekonomika augs gerokai smarkiau ir tas bendras pyragas - ekonomikos ir surenkamų mokesčių – didės.
Ką Vyriausybė dar gali turėti savo arsenale, kad jai lengviau būtų kovoti su šešėliu?
Yra toks terminas ekonomikoje – lygiagretus socialinis teisingumas. Galėtų būti didesnis dėmesys skiriamas, kad visi mokėtų mokesčius tokius, bent jau kokie jiems priklauso ir kad mokesčių sistemoje būtų kuo mažiau išimčių. Pavyzdžiui, individualia veikla užsiimantiems asmenims yra taikomos socialinio draudimo mokesčio „lubos“, o kitiems asmenims jos nėra taikomos. Ir milijonus uždirbantis advokatas ar notaras, sumoka gerokai mažiau mokesčių, negu vidutines pajamas gaunantis darbuotojas. Kitas pavyzdys būtų PVM lengvata už šildymą. Ji labai neefektyvi ir ekonominiu, ir socialiniu požiūriu, nes didžiausią naudą tos lengvatos pasiima patys turtingiausi žmonės, turintys daugiausia turto ir būsto, nes visi ta lengvata naudojasi vienodai. Tai yra neefektyvus pinigų panaudojimas mokestine prasme.
Ačiū Jums, kad buvote pas mus ir atsakėte į klausimus.
Nemira Pumprickaitė
LTV „Savaitė“
