„Medininkuose visada dviem savaitėm vėluojame. Kai apylinkėse laukai jau paruošti sėjai, pas mus dar guli sniegas. Šiemet pavyko anksčiau pasėti, todėl kombainai į laukus išvažiavo kiek anksčiau", - aiškina S. Rakalovič, kuris 150 hektarų turimos žemės sėja daugiausia grikius (apie 100 ha). Kitos auginamos kultūros – kviečiai, kvietrugiai ir avižos.

Iš veterinaro tapo ūkininku

Teresos ir Stanislavo Rakalovičių šeima Medininkuose gyvena nuo devinto dešimtmečio vidurio, kai iš kaimynystėje esančių Laibiškių persikėlė į ponios Teresos gimtuosius namus. Šeimos galva, ponas Stanislav, yra kilęs iš Šalčininkų rajono. Tradicijos dirbti žemę Rakalovičių šeimoje perduodamos iš kartos į kartą. Šiandien vyriausias sūnus Romualdas perėmė iš tėvo ūkį ir sėkmingai dirba tėvų žemėje.

„Mano tėvas buvo vienas pirmųjų ūkininkų Šalčininkų rajone. Dabar ten žemę dirba brolis. Aš pradėjau ūkininkauti dešimto dešimtmečio pradžioje, kai prasidėjo žemės nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tiesa, iš pradžių kiaules auginau", - pasakoja ponas Stanislav, veterinaras pagal profesiją. Pradėjus kristi mėsos kainoms Rakalovičiai nutarė auginti javus. Norėdami padidinti auginamų kultūrų plotą, prie turimų 50 ha pridėjo 100 ha nuomojamos žemės. Ir nors ūkininkauti – sunkus darbas, tiek tėvas, tiek ir sūnus, nepaisydami pasitaikančių nesklandumų, įžvelgia puikias savo veiklos perspektyvas.

Liko tėvonijoje

Pasakodama apie šeimą Teresa Rakalovič aiškina, kad būtent Romualdas nuo pat vaikystės buvo labiausiai įsitraukęs į darbą, kurį dirbo tėvas.
„Nuo pat mažens sekdavo paskui tėvą, mėgo žemės ūkio techniką ir nors įgijo virėjo specialybę, perėmė iš tėvo ūkį", - pasakoja namų šeimininkė. Tėvonijoje liko ir jaunesnis Rakalovičių sūnus – Michal, pasistatė namą kaimynystėje, dabar gyvena su žmona ir dviem sūnumis Liudviku ir Edvinu.

Michal pagal išsilavinimą yra informacinių technologijų specialistas ir kasdien važinėja dirbti į Vilnių. „Michal svarstė, ar nepasistačius namo kur nors arčiau sostinės, tačiau galiausiai kartu su žmona apsisprendė, kad „pas save" bus geriausia ir nutarė likti Medininkuose", - sako ponia Teresa ir pasidžiaugia, kad atėjus javapjūtei padėti susirenka visi, nes svarbi kiekviena rankų pora. Rakalovičiai turi ir dukrą. Jauniausias vaikas, Agata, studijuoja Vilniaus kolegijoje. Nors jaunėlė kol kas ir nerodo didelio prisirišimo prie ūkininkavimo, visada padeda tėvams namuose.

Romualdas su žeme yra susijęs nuo vaikystės, o ūkininku tapo prieš 10 metų. Dalyvavo ES projekte „Jaunasis ūkininkas", gavo paramą traktoriui įsigyti.

„Tuomet Lietuvoje buvo jauniausias ūkininkas, teturėjo 19 metų", - pasakoja tėvas aiškindamas, kad ES sudarius galimybes dalyvauti įvairiuose projektuose, jie dabar turi gerą žemės ūkio techniką – kombainą „Vectra", du traktorius „Jon Deer" ir „Valtra" ir kt. Tačiau, kaip teigia ūkininkai iš Medininkų, turimų mašinų nebepakanka, todėl ateinančiais metais planuoja dalyvauti kituose projektuose, kad lengviau įsigytų ūkiui naujos technikos.

„Atėjus javapjūtei darbas virte verda. Prie įvairiausių darbų (pvz., valant grūdus) įdarbiname tris žmones iš darbo biržos, padeda ir mano sūnėnas", - pasakoja ponas Stanislav, kuris didžiuojasi tuo, kad jo pirmagimis perėmė jo meilę ūkininkauti. Kaip pats prisipažįsta, ūkininkauti labai sunku, darbas dažnai nepakankamai gerbiamas, todėl be užsidegimo ir meilės žemei nieko nepavyktų pasiekti.

Lietuvos ūkininkai nuskriausti

Rakalovičiai dalyvauja rajono ir respublikinėse artojų varžybose. Kartą net sūnus aplenkė tėvą ir užėmė pirmą vietą rajone. Abu sutartinai teigia, kad susitikimai su kitais ūkininkais, bendradarbiavimas su Vilniaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriumi, dalyvavimas įvairiuose konkursuose padeda tobulinti darbą ūkyje. Naudingos yra ir viešnagės Vakarų Europoje bei pažintys su Vokietijos ar Suomijos ūkininkavimo metodais. Deja, Lietuva senų ES valstybių fone pagal žemės ūkio plėtrą atrodo gerokai prasčiau.

„Medininkai jau ne vienus metus bendradarbiauja su Vokietija. Todėl turėjome progą aplankyti šią šalį, pamatyti, kaip ir kuo gyvena ūkininkai, kokiu būdu dirba žemę... Pas juos net visi keliukai į laukus išasfaltuoti", - pasakoja savo įspūdžius iš viešnagės Vokietijoje ponas Stanislav.
Ūkininkai iš Medininkų yra pasipiktinę, kad iki šių dienų vieningoje Europos Sąjungoje ūkininkai vertinami nelygiai.

„Ir mes, ir jie dirbame toje pačioje Europoje, tačiau dėl ES tiesioginių išmokų esame labai nuskriausti. Pavyzdžiui, 2007 m. Suomijoje už hektarą pasėlių ūkininkas gaudavo 700 eurų tiesioginę išmoką, o Lietuvoje dabar turime 500 litų, o anksčiau būdavo vos 300 litų", - su kartėliu kalba ūkininkai aiškindami, kad nepaisant Žemės ūkio ministerijai teikiamų prašymų, kol kas neprognozuoja pasikeitimų į gera.

Labiausiai apsimoka grikiai

„Šiemet pavyko mėnesiu anksčiau pasėti grikius, todėl ir derlių nuimsime anksčiau ir tikimės, kad jis bus geras. Deja, metų metus javų supirkimo kainos mažėja, pavyzdžiui, kvietrugiai pernai kainavo 450 litų už toną, o šiemet – tik 400 litų, kviečių kaina nuo 600 litų už toną pernai nukrito iki 500. Šių metų grikių kainos dar nežinome, tačiau pernai ji buvo 850 litų už toną", - pasakoja Romualdas ir paaiškina, kad esant geram derliui iš vieno hektaro galima gauti apie toną grikių.

„Tai nėra pati derlingiausia kultūra, tačiau norint gauti panašią kainą, reikia surinkti, pavyzdžiui, apie keturias tonas avižų", - sako tėvas ir primena, kad grikiams nereikia labai derlingos žemės, kaip kad kviečiams. „Žemė Vilniaus rajone yra mažiau derlinga nei, imkim, Kėdainių ar Radviliškio apylinkėse, kur ūkininkai iš hektaro prikulia po septynias tonas. Mūsų regione iš kiekvieno hektaro galime tikėtis trijų keturių tonų, ir tai su sąlyga, kad derlius bus geras", - svarsto Stanislav Rakalovič. Ūkininkas skundžiasi, kad žemė Medininkų apylinkėse labai akmenuota. Akmenys labiausiai gadina brangią žemės ūkio techniką.

Kaimo turizmas – priedas prie ūkininkavimo

Prieš kelerius metus Rakalovičiai nutarė, kad norėtų papildomai užsiimti kaimo turizmo verslu. „Ypač į tai įsitraukė sūnus Romualdas. Savo rankomis pradėjo statyti namą, kuriame dabar dvi pobūvių salės. Šalia baigiamas statyti pastatas, jame yra pirtis ir keli nakvynės kambariai", - pasakoja ponia Teresa. Būdama pagal profesiją virėja, ponia Teresa yra pagrindinė pobūvių šeimininkė. Anot motinos, sūnaus įgyta profesija prisidėjo prie to, kad Romualdas panoro užsiimti kaimo turizmo verslu. „Viską čia pastatė ir įrengė savo rankomis", - vedžiodama po sodybos teritoriją džiaugiasi T. Rakalovič.

Šeimos galva priduria, kad kaimo turizmo sodybos teritorijoje planuoja iškasti tvenkinį. O baigus statyti antrą pastatą svečių reikmėms bus atiduoti kambariai, kuriuose galės pernakvoti, pavyzdžiui, svečiai po vestuvių pobūvio.

„Svečių trūkumu savininkai nesiskundžiu, sales dažniausiai nuomoja žmonės iš aplinkinių gyvenviečių, tačiau atvažiuoja klientų ir iš sostinės", - pasakoja Romuald Rakalovič, kuris, negailėdamas jėgų tarsi „dvejinasi" ar „trejinasi", kad jo sodybos teritorijoje viskas būtų įrengta kuo puikiausiai.

Medžioklė ir pensija

Be ūkininkavimo, dar vienas pomėgis – medžioklė – vienija tėvą ir sūnų. Stanislav Rakalovič nuo seno yra užkietėjęs medžiotojas. Laikui bėgant ir sūnus Romualdas pasekė jo pėdomis. „Kadaise, kai sūnūs buvo maži, vos trejų ketverių metukų, pasiėmė po lazdą ir išėjo į javus... medžioti. Išėjo ir pasiklydo tuose javuose, namo grįžo tik po kelių valandų. Močiutė, kuriai globoti jie buvo palikti, gerokai tada išsigando", - pasakoja ponas Stanislav, kuris šiandien į medžioklę po aplinkinius miškus eina kartu su Romeku.

„Man suėjo 55-eri. Taigi turiu teisę, kaip ūkininkas, pasitraukti į pensiją, todėl perdaviau ūkininkavimą sūnui", - aiškina Rakalavičių šeimos galva. Tačiau nors pagal įstatymus yra pensininkas, petys petin su sūnumi išsirengia į laukus, nes jei kartą pamilai žemę, ūkininkas lieki visam gyvenimui.

Teresa Vorobej
Autorės nuotr.