Vyrauja nuomonė, kad energetinių gluosnių auginimas – užsiėmimas pritingintiems ūkininkams. Gluosniai auga faktiškai patys, jų nereikia specialiai prižiūrėti. Prisideda ir tiesioginės išmokos iš Europos Sąjungos.
„Naivu tikėti, kad gluosniai augs nederlingoje žemėje. Pavyzdžiui, Varėnoje neišeina auginti gluosnių smėlėtose dirvose. Kad medelis kauptų biomasę, turi maitintis", - pasakoja vienas energetinių gluosnių auginimo Lietuvoje pradininkų Donatas Gustas. Jo vadovaujama bendrovė veikia nuo 2005 metų. Šiuo metu ten auginama daugiau kaip 200 ha energetinių gluosnių. Ji yra viena didžiausių šio sektoriaus bendrovių Lietuvoje.
Idėja įkurti „gluosnių" ūkį priklauso vienam akcininkų tėvui, kuris, keliaudamas po Švediją, matė daug energetinių gluosnių plantacijų. Tuomet ir pasvarstė, kodėl nepabandžius to Lietuvoje. Dabar bendrovė turi plantacijų Kaišiadorių ir Švenčionių rajonuose. 13,5 ha plote auginami sodinukai, o 190 ha užima suaugusių gluosnių plantacijos. Iš valstybės išperkamos ne itin derlingos žemės (24-26 punktai) Švenčionių rajone (400 ha) šiuo metu yra ruošiamos gluosniams sodinti. Kitą pavasarį čia planuojama pasodinti 100 ha gluosnių. Gluosnių sodinukus D. Gustas gabena iš Švedijos. Kadaise yra turėjęs ir lenkiškų, ir lietuviškų rūšių, tačiau, jo nuomone, geresnės vis dėlto švediškos. Augina gluosnių rūšį, kuri geriau pakelia sausrą. Be to, švediški gluosniai yra labai paprastos formos, skirtingai nuo lenkiškų su gausiomis šakomis, šiuos greičiau ir lengviau galima supjaustyti.
„ES parama savo keliu, tačiau svarbu sodinti gluosnius ne šiaip sau. Reikia pasvarstyti, kas toliau. Nėra taip, kad auginame gluosnius dėl paties auginimo. Auginame, kad gautume biomasę, kurią parduodame katilinėms", - pasakoja bendrovės direktorius. Dėl produkcijos pardavimo bendrovė neturi problemų. Kaišiadoryse ir aplinkiniuose miestuose veikia daug biokuro katilinių.
„Žaliava iš gluosnių yra labai gera. Be problemos galime ją parduoti, nes tinka net pačioms jautriausioms katilinėms. Šiuo metu Lietuvoje yra tokia problema: taupydami ar iš nežinojimo kai kuriose katilinėse savininkai įrengė jautrius katilus, kuriuose netinka deginti prastesnės kokybės medieną. O gluosniai yra geresnės kokybės, todėl neturime problemų jų realizacijai", - kalbėjo D. Gustas.
Jo išauginti gluosniai keliauja į katilines Kaišiadoryse, Jonavoje, Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. Ateinančią žiemą biokuro poreikis veikiausiai dar labiau padidės, nes pradės veikti biokuro katilinė Elektrėnuose.
Pasodintus gluosnius galima pjauti biokurui jau po 3-4 metų. Išauga net iki 6 metrų. Gluosniai pjaunami specialiu kombainu arba įranga, kuri prikabinama prie paprastų traktorių. Čia pat gluosniai sudrožiami į skiedras, o šios keliauja į šalia važiuojančią priekabą. Po to pakraunamos į sunkvežimius ir gabenamos į katilines. Iš nupjautų medelių vėl išauga gluosniai. Taigi šis procesas gali trukti iki 25 metų. Po to senus sodinukus reikėtų pakeisti naujais, o šie sodinami irgi specialia įranga, kuri įbeda juos į žemę.
Energetinių gluosnių plantacijose, skirtingai nuo tradicinių augalų, darbas vyksta nuo vėlyvo rudens iki pavasario. Medeliai pjaunami šaltuoju metų laiku, nes baigiasi vegetacinis periodas ir gluosniai turi mažiausiai drėgmės.
Anot specialistų, dažnai pradžioje norėdami kuo greičiau gauti derlių ūkininkai padaro daug klaidų ir pamiršta atitinkamai paruošti dirvą. „Per pirmuosius dvejus metus medelių auginimu reikia rūpintis panašiai kaip ir javais: rauti piktžoles, purenti žemę, frezuoti ir t.t. Per kitus metus gluosniams nebereikia tiek priežiūros", - tęsia ponas Donatas.
Kad gluosniai gerai augtų, turi būti maitinami per visą rotacinį ciklą. Tam bendrovė naudoja šlamą iš Kaišiadorių nuotekų valyklos. Kaip sakė direktorius, jis yra labai patenkintas šiuo bendradarbiavimu, nes bendrovei nereikia pirkti trąšų, o nuotekų valykla neturi problemos, kur dėti atliekas, kuriose yra nemažai fosforo ir azoto. Šlamas ypač tiks Švenčionių rajono plantacijoms, kurių derlingumas yra 24-26 taškai. Geresnės kokybės žemės yra Kaišiadorių rajone – ten derlingumas siekia 30-32 taškus.
Ką patartumėte ūkininkui, kuris nori užsiimti energetinių gluosnių auginimu? „Tai priklauso nuo to, kokią žemę jis turi. Pavyzdžiui, Marijampolėje, kur žemės derlingos, niekas gluosnių nesodina. Nenuostabu, nes labiau apsimoka auginti tradicines kultūras', - sako D. Gustas. O vidutinio derlingumo žemė, anot pašnekovo, kuo puikiausiai tinka gluosniams auginti.
Kaip sakė pašnekovas, kai kurie gyventojai augina gluosnius tik savo reikmėms, vos keliuose hektaruose žemės, kūrenti vietoj malkų, nes Lietuvoje yra vietų, kur trūksta medienos.
Kokios energetinių gluosnių auginimo mūsų šalyje perspektyvos?
„Daugumai gluosnis – tai gluosnis, kurį reikia naikinti, o ne auginti. Netikiu, kad staiga visi puls auginti gluosnius. Manau, kad bus tam tikras aktyvumo laikotarpis. Jau dabar matome, kai yra blogi metai tradicinėms kultūroms, išauga susidomėjimas gluosniais. Ir priešingai. Manau, kad po 15 metų Lietuvoje bus 15 tūkst. ha energetinių gluosnių plantacijų. Šiuo metu jų yra 2,3 tūkst. hektarų", - sako D. Gustas.
Pono Donato vadovaujama bendrovė nuo pat pradžių aktyviai naudojasi ES parama. Pateikę kelis ES projektus įsigijo technikos gluosniams pjauti ir pjaustyti į skiedras, apsodino plantacijas sodinukais. 2007-2013 metais parama siekė 40-70 proc. (paramos suma negalėjo viršyti 5179 litų už hektarą ir praktiškai svyravo apie 2,5 tūkst. litų).
Dabar bendrovė ne tik augina gluosnius, bet ir konsultuoja ūkininkus dėl jų auginimo ir siūlo gluosnių pjovimo paslaugas. „Švenčionių rajono gyventojai džiaugiasi, nes dykai išpjauname krūmus, kurie auga jų valdose, o jiems nereikia mokėti baudų už neprižiūrėtą žemę. Už darbą pasiimame biomasę. Toks bendradarbiavimas abipusiai naudingas", - įsitikinęs ūkininkas. Anot Žemės ūkio ministerijos specialisto Remigijaus Bagdono, tai yra atsakymas į klausimą, kaip turi būti išnaudotos nederlingos žemės.
Ivona Klimaševska
Vilniaus krašto savaitraščio tekstas
