Tyrimas atskleidė, kad Lietuvos namų ūkiai turi sukaupę vidutiniškai 84,3 tūkst. Eur vertės turto. Tai maždaug dviem trečdaliais mažiau už Europos vidurkį (229,2 tūkst. Eur). Tokie rezultatai neatrodo stebinantys, nes praėjusio amžiaus antrojoje pusėje gyventojai senosiose Europos Sąjungos šalyse turtą kaupė rinkos ekonomikos, o Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse – planinės ekonomikos sąlygomis.
Surinktų duomenų detalumas leidžia ne tik susidaryti gana tikslų namų ūkių finansų bei turto visumos vaizdą, bet ir įvertinti turto nelygybę šalyje. Gauti rezultatai rodo, kad Lietuva yra tarp mažiausią turto nelygybės rodiklį turinčių Europos šalių. Vienas populiariausių nelygybės matavimo vienetų, Gini koeficientas, nustatytas Lietuvos duomenų pagrindu, siekia 0,589. Euro zonos šalių turto Gini koeficientas sudaro 0,695, o didesnis rodiklis parodo didesnę nelygybę.
Detalūs tyrimo duomenys atskleidžia ir daugiau netikėtų rezultatų. Turto pasiskirstymas rodo, kad 40 proc. neturtingiausių namų ūkių Lietuvoje turi sukaupę daugiau turto nei 40 proc. neturtingiausių namų ūkių daugelyje kitų Europos šalių. Antai vidutinis Lietuvos namų ūkis, patenkantis tarp 20 proc. neturtingiausiųjų, yra sukaupęs 8,5 tūkst. Eur grynojo turto, o vidutinio euro zonos šalių namų ūkio, patenkančio irgi į 20 proc. neturtingiausiųjų, grynojo turto balansas yra neigiamas (t.y. tokio namų ūkio įsiskolinimai yra didesni nei turimo turto vertė) ir sudaro –4,5 tūkst. Eur.
Dar vienas faktas, kuris išskiria Lietuvą iš kitų Europos šalių, – nedidelė dalis (10,4 proc.) namų ūkių, kurie yra įsigiję būstą su paskola. Tačiau didelė yra dalis namų ūkių (82,8 proc.), kurie turi be paskolos įsigytą nuosavą būstą. Kiti 6,8 proc. neturi nuosavo būsto. Tai reiškia, kad net 4 iš 5 namų ūkių Lietuvoje didesnę savo pajamų dalį gali skirti išlaidoms arba taupymui, nes jiems nereikia mokėti nuomos ar paskolos ir jos mokesčių. Euro zonoje vidutiniškai tik 39,8 proc. namų ūkių turi nuosavą būstą, įsigytą be paskolos, o 20,5 proc. jį yra įsigiję su paskola.
Grynojo turto sudėtis ir įtaka turto nelygybei šalyje
Vertinant Europos šalių duomenis matyti, kad didesnė dalis turto sukaupiama nekilnojamojo turto forma. Ši tendencija itin atsiskleidžia ir Lietuvoje – joje net 93,2 proc. gyventojų gyvena nuosavame būste, ir tai yra didžiausias rodiklis tarp euro zonos šalių. Vienas mažiausių yra Vokietijos rodiklis – joje tik 43,9 proc. šeimų gyvena nuosavame būste. Bendras euro zonos rodiklis sudaro 60,2 proc. Nefinansinio turto svarbą rodo faktas, kad 81,7 proc. viso gyventojų turto Lietuvoje sukaupta nekilnojamojo turto forma, o finansinis turtas tesudaro 4,3 proc. viso turto (kitas turtas – verslas ar automobiliai). Euro zonoje vidutiniškai 67,6 proc. gyventojų turto yra nekilnojamasis turtas, o finansinis turtas sudaro 19,1 proc. Taigi, nefinansinio turto dominavimas ir santykinai tolygesnis jo pasiskirstymas yra pagrindinės prielaidos, kad Lietuvos turto nelygybės rodiklis yra vienas mažiausių Europoje.
Reikšmingesnė finansinio turto vertė yra susijusi su papildomu pensijos kaupimu ar gyvybės investiciniu draudimu. Valstybės skatinamoje II pensijų kaupimo pakopoje dalyvauja kas antras šalies namų ūkis, jis vidutiniškai yra sukaupęs per 6 tūkst. Eur. Pensijų kaupimo III pakopoje, kurią sudaro privatus pensijų kaupimas ar gyvybės investicinis draudimas, dalyvauja kur kas mažiau – tik apie 9 proc. gyventojų. Šis rodiklis gerokai nusileidžia euro zonos vidurkiui – euro zonoje turtą tokiu būdu kaupia 28,4 proc. namų ūkių. Vertinant vertes matyti, kad Lietuvos gyventojų turimų finansinių produktų (III pakopos pensinio kaupimo ar gyvybės investicinio draudimo) vertės siekia apie 6,4 tūkst. Eur, o euro zonos – apie 14 tūkst. Eur. II pensijų pakopoje sukauptas turtas yra santykinai nedidelis (apie 4 mlrd. Eur). Palyginti, socialinės apsaugos pensijų sistemos kaupiamų ar sukauptų senatvės pensijų teisės Lietuvoje, pagal nacionalinių sąskaitų duomenis, yra didesnės nei 80 mlrd. Eur, tačiau turimi duomenys nesuteikia galimybės jų priskirti kiekvienam namų ūkiui, todėl ši turto dalis rezultatuose neatsispindi, tyrime dalyvaujančių šalių turto pagal ją palyginti negalima.
Europos šalys pagal turto ir pajamų nelygybę
Gana netikėti turto nelygybės tyrimo rezultatai sudaro akivaizdų kontrastą pajamų nelygybės rodikliams, pagal kuriuos Lietuva vis dar yra tarp Europos šalių, kuriose nelygybė didžiausia. Pagal didelę pajamų ir gana mažą turto nelygybę Lietuva atsiduria greta Graikijos ir Italijos. Priešingoje pusėje yra tokios šalys kaip Vokietija, Kipras, Austrija ar Nyderlandai – jose turto nelygybė didelė, bet pajamų nelygybė maža. Kitose Baltijos šalyse, Latvijoje ir Estijoje, pajamų pasiskirstymas tarp namų ūkių šiek tiek tolygesnis nei Lietuvoje, tačiau jose kur kas didesnė turto nelygybė. Didžiausias balansas Slovakijoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje – jose fiksuojama gana maža tiek turto, tiek pajamų nelygybė.
Turto svarba ir įtaka namų ūkių elgsenai
Sukauptas turtas kartu su pajamomis bei vyraujančiais finansiniais lūkesčiais yra vieni svarbiausių veiksnių, nusakančių namų ūkių vartojimo elgseną. Tačiau turto kiekis, kaip ir bendrosios pajamos, yra agregavimo (t.y. sumavimo) būdu gauti dydžiai, taigi jie ne visada parodo tikrąją padėtį. Pastaroji atsiskleidžia tik vertinant sukaupto turto struktūrą.
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti du panašų turto kiekį sukaupę namų ūkiai. Vieno turtas sutelktas į santaupas ir finansinius produktus, o kito – į nekilnojamąjį ar kitą nelikvidų turtą.
Pirmasis namų ūkis kur kas lengviau susidorotų su pajamų ar ekonominiais sukrėtimais, nes turėtų išteklių palaikyti buvusį vartojimo lygį ir būtų atsparesnis netikėtumams. Šie namų ūkiai skirtingai reaguotų ir į taikomas fiskalinės ar pinigų politikos priemones. Disbalansas taip pat susidarytų ir tarp namų ūkių, kurių turto balansas yra ties nuliu. Jei vienas iš jų turi ir realaus turto, ir paskolų ar kitų įsipareigojimų, o kitas jų neturi ir neturi santaupų, tikrovėje šie namų ūkiai būtų traktuojami skirtingai.
Namų ūkių turto sudėtis yra vienas iš veiksnių, turinčių įtakos tam, kokio stiprumo poveikį centrinio banko vykdoma pinigų politika turės realiajai ekonomikai. Vertinant Lietuvos situaciją matyti, kad vyrauja namų ūkiai, turintys nuosavą būstą, gana ribotą finansinio turto kiekį ir neturintys ilgalaikių būsto įsiskolinimų. Tradicinė pinigų politikos priemonė, palūkanų keitimas, turėtų reikšmingesnės įtakos tik paskolas turintiems namų ūkiams (kurių paskolos sutartys sudarytos taikant kintamas palūkanas). Tačiau tokių namų ūkių Lietuvoje yra tik kiek daugiau nei 10 proc.
Kitas teigiamas gyventojų finansinės padėties poslinkis taikant atitinkamą pinigų politiką būtų jaučiamas per atpigusias verslo paskolas. Jos paskatintų įmones skolintis investicijoms, siekiant padidinti veiklos našumą, o tai atitinkamai sukurtų papildomą stimulą didinti atlyginimus ir mažintų nedarbo lygį šalyje. Toks šalutinis efektas teigiamai paveiktų dirbančių gyventojų pajamas, turtą, vartojimo galimybes.
Papildomo impulso galėtų tikėtis nuosavą būstą turintys namų ūkiai. Vykdant pinigų politiką bei mažinant palūkanas sukuriamos tinkamos sąlygos išaugti nekilnojamojo turto vertei. Išaugusi būsto vertė turėtų reikšti jos savininko praturtėjimą bei didesnes vartojimo galimybes. Dabartiniu metu pastarasis ekonomikos kanalas Lietuvoje yra beveik neišnaudotas ir nesukuria tos pridėtinės vertės būsto savininkams, kurią galėtų sukurti įkeičiant ir skolinantis, parduodant ar kitaip aktyviai naudojant nekilnojamąjį turtą kaip ir kitas turto klases.
Kaip tai atsiliepia šių dienų situacijai Lietuvoje?
Šis tyrimas atskleidžia naujas galimybes argumentuotoms diskusijoms apie ekonominę nelygybę, šalies gyventojų gerovę bei gerovės valstybę ir yra pagrindas tokias diskusijas grįsti duomenimis, o ne asmeninėmis interpretacijomis. Jis taip pat sudaro sąlygas giliau pažvelgti į tai, kiek tolygiai ar netolygiai, priklausomai nuo sukaupto turto sudėties, centrinio banko vykdoma pinigų politika galėtų atsiliepti gyventojų finansams ir elgsenai. Tyrimas yra ne mažiau aktualus ir fiskalinės politikos požiūriu, nes ji turi dar didesnius svertus paveikti namų ūkių finansus. Fiskalinės politikos formuotojams svarbu suprasti, kaip nevienodai jų priimami sprendimai paliečia skirtingus namų ūkius. Norint optimizuoti ir taip ribotus valstybės išteklius, sprendimai turėtų būti priimami atsakingai, tikslingai pritaikant juos atitinkamoms namų ūkių grupėms.
